2016.12.27

Apie profesionalus, džiazą, polifoniją ir Kalėdas

Nes nėra pasaulyje geresnio jausmo, kaip savitarpio supratimas ir pasitikėjimas, kuris muzikoje yra besąlygiškai privalomas.

Nors šis tekstas neišvengiamai bus publikuotas rubrikoje „Politiko akimis“, vis dėlto labai tikiuosi, kad būsiu išgirstas tiesiog kaip žmogus, kurio kelias į politiką buvo grįstas naivaus tikėjimo, kad žmonės, net ir tapę politikais, yra pajėgūs išsaugoti pagrindines savybes, be kurių tampama „nužmogėjusiais“ politikais…

Beje, profesionalumo cenzas šiuo atveju taip pat reiškia buvimą anapus politikos, nors tikrosios žmogiškos vertybės niekaip nepriklauso nuo profesijos ar visuomeninės padėties. Jeigu, žinoma, tos vertybės yra tikros ir nuoširdžiai išpažįstamos. Pastaruoju metu viešojoje politinėje erdvėje apstu šūkių ir raginimų pradėti gyventi ir veikti pagal tikrąsias vertybes, apie kurias, suprask, iki šiol niekas nebuvo girdėjęs ir jų nepaisęs.

Kitaip sakant, svarbiausias leitmotyvas, vis labiau ryškėjantis politinės polifonijos vandenyne, neša žinią, kad neva iki šiol visi Lietuvą valdę ir prie jos vairo stovėję buvo niekam tikę, o va, jau nuo šiol prie didžiulio tautos choro ir orkestro dirigento pulto stojus tikriems profesionalams viskas bus kitaip nei iki šiol buvo. Išties, permainos ir pasikeitimai visada teikia vilčių, kad bus kitaip, nei iki šiol buvo. Tik ar visada tas „kitaip“ yra tai, ko mes visi laukėme ir tikėjomės ?

O gal tų pokyčių tikslas, įvardintas žodeliu „kitaip“, tiesiog transformavosi į įvardį „kiti“ , kas galų gale po truputį tampa savitiksliu siekiu, nes stebint pagrindinėje tautos atstovybėje vykstančius procesus iš labai arti, susidaro įspūdis, kad slogus sapnas sugrįžta. Nes visa tai, kas buvo užkoduota po mistiniais „pokyčiais“, kol kas skamba lyg repriza iš kitados buvusios keturbalsės, o dabar likusios dvibalsės fugos.

O prieš akis matant netgi kai kuriuos tuos pačius nelabai vykusius muzikantus ir skardžiabalsius choristus, dėl kurių buvęs politinis orkestras buvo išformuotas, susidaro įspūdis, kad žiūrovai ir šį kartą bus apgauti, nes netgi tikri profesionalai – dirigentai, mėgindami atlikti sudėtingą šventinę politinę polifoniją, yra bejėgiai, jeigu tame, kad ir margame, bet darnos siekiančiame politiniame orkestre sėdi diskvalifikuoti „muzikai“, kurių rypavimai tą polifoniją paverčia beviltiška kakofonija.

Vis dėlto, viltis, kad viskas bus kitaip, rusena ir netgi gali užsidegti ryškia šviesa, nes tokio dėmesio kultūrai išties buvo verta laukti ir sulaukti. Netgi mano pateiktų metaforų kontekste, nes vis dėlto darnaus orkestro skambesys ir garso kokybė priklauso nuo jo dirigento profesionalumo.

Ir šį kartą – tiesiogine šio žodžio prasme. Ir dar: labai svarbu, kad tokiam kolektyvui diriguotų vienas žmogus, kurio autoritetu ir profesionalumu negalėtų suabejoti netgi paskutiniame pulte sėdintis pakaitinis perkusinininkas, kuriam tenka koncerto metu vieną kartą skambtelti varpeliu, nes jeigu jis užsižiopsojęs paklus iš kulisų bandančiam perimti iniciatyvą dirigento asistentui, fiasko grėsmė neišvengiama.

Na, bet šalin niūrias mintis! Juk nė vienas nenorime nei tyčia „pūsti dūdą“ pro šalį, nei klausytis kitų, nepataikančių į toną beklausių. O šiam tikslui pasiekti, norime ar nenorime, turime surasti visiems tinkamą ir patogią tonaciją, kas yra ypač sudėtinga, tačiau įmanoma, žinoma, jeigu tik to norime.

Visi ir nuoširdžiai.

Nes nėra pasaulyje geresnio jausmo, kaip savitarpio supratimas ir pasitikėjimas, kuris muzikoje yra besąlygiškai privalomas. Nors tokių minčių nuoširdumas ir atliekamos muzikos turinys labai priklauso nuo paties politinio muzikavimo žanro ir tikslo, kuris kol kas primena džiazinę improvizaciją tautinių motyvų temomis. Šis būdas yra taip pat gerbtinas ir turintis teisę egzistuoti, tačiau profesionalai puikiai žino, kad kiekviena improvizacija turi labai aiškius iš anksto surepetuotus rėmus, kurių peržengti nevalia net ir neribotą laisvę išpažįstantiems.

Taigi neišvengiamai grįžtu prie ankščiau paminėtų taip garsiai ir plačiai deklaruojamų tikrųjų vertybių, kurių paisymas arba jų laikymasis ir nulemia tų vertybių prasmę bei turinį. Improvizacijai arba prisitaikymui čia kaip ir nebelieka vietos. Nors ir yra toks žanras, kaip taikomasis menas.

Net ir taikomoji politika galima, o neretai gyvenime ji ir taikoma, kuomet žmonės, tapę politikais, savo idėjas pristato kaip neginčijamą tiesą, naudingą tik jiems patiems arba juos supantiems gentainiams, garbinantiems Perkūną. Tuo tarpu krikščioniškoji kultūra turi labai aiškias ištakas, kurios ir yra ta kelrodė žvaigždė, Kristaus gimimo dieną Betliejuje sušvitusi savo Viltimi, pasėjusi Meilę ir atnešusi Tikėjimą.

Tad šventų Kalėdų akivaizdoje belieka atsakyti, ar jas švenčiame nuoširdžiai, giliai suvokdami prasmę ir turinį, ar prisitaikydami pagal poreikį ir politinę konjunktūrą eilinį kartą džiazuojame iki kito posėdžio, kuriame ir vėl pasikeisime epitetais, po kurių reiktų eiti išpažinties. Nors šis „žanras“ būdingas tik katalikams.

O kas esame mes ir kokią muziką mėgstame? (Garsiai atsakyti nebūtina.)

Su šv. Kalėdomis!

Kitos aktualijos

2019.12.12

Klaipėdos konservatoriams talkins buvęs aplinkos ministras K. Navickas

Klaipėdos konservatoriams talkins buvęs aplinkos ministras K. Navickas
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti