Kai kalbame apie Lietuvos ir Lenkijos, šiuo metu a priori žinome du dalykus: pirma – mums santykiai su Lenkija yra labai svarbūs ir antra – šiuo metu jie yra pastebimai pagerėję.

Kodėl mums svarbūs yra santykiai su Lenkija? Nes turime daug bendros istorinės patirties, nes Lenkija yra didelė ir stipri valstybė, nes turime daug bendrų strateginių projektų energetikos, transporto, gynybos, Rytų kaimynystės politikos srityse. Daugelis tų projektų yra svarbesni mums nei kaimyninei Lenkijai, tačiau Lenkija savo politiniu svoriu Briuselyje ir Vašingtone gali mums daug padėti. Taigi santykiai su Lenkija mums yra svarbūs pirmiausia tiek, kiek tai mums padeda pradaryti duris Vašingtone, Berlyne, Briuselyje, kiek prisideda prie pastangų padėti Ukrainai vykdyti reikalingas reformas ir tapti sėkminga europietiška valstybe.

Kodėl mūsų santykiai su Lenkija dabar yra pagerėję? Atsakymas yra pakankamai aiškus. Todėl, kad Lenkija nutarė šiuos santykius pagerinti, o ne todėl, kad Lietuva kažkokiais ypatingais savo veiksmais nusipelnė tų santykių pagerėjimo. Kaip buvo negalima lietuviškame pase rašyti „w“, taip ir liko negalima. Vyriausybė išsprendė kai kurias „Orlen“ kompanijos problemas, tačiau tai yra labiau pasekmė permainų „Lietuvos geležinkeliuose“ nei kokios nors sąmoningos Lietuvos strategijos gerinti santykius su Lenkija rezultatas. Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų geri tarpusavio santykiai su Lenkija pirmiausia priklauso nuo Lenkijos pastangų ir žymiai mažiau – nuo mūsų pastangų. Todėl galime džiaugtis pagerėjusiais santykiais su Lenkija, bet taip pat turime realistiškai vertinti, kad taip, kaip jie staiga pagerėjo, taip pat staiga gali ir pablogėti. Nuo mūsų veiksmų nepriklausomai.

Šiandieninė Lenkijos užsienio politika duoda pagrindo tokiam nerimui, nes ji darosi vis mažiau suprantama ir prognozuojama. Ką apie ją šiandien žinome? Tai, kad Varšuva yra apsipykusi su Berlynu, turi problemų su Briuseliu, kariauja dėl istorijos su Kijevu ir visai netikėtai susipyko su Vašingtonu bei Izraeliu. Tai tampa ir mūsų problema – susipykusi su svarbiausiais strateginiais partneriais, Lenkija praranda daug įtakos instrumentų didžiosiose Vakarų sostinėse: Berlyne, Briuselyje, Vašingtone, kuriuos ilgą laiką turėjo, todėl buvo mums ir visam regionui labai naudinga. Susipykusi su Vakarais Lenkija tampa nebe parama mūsų svarbių projektų įgyvendinimui, bet, tam tikra prasme, gali tapti netgi kliūtimi.

Mūsų santykių su Lenkija pastarojo dešimtmečio paradoksas – santykiai su Lenkija gerėja, kai Lenkija susipyksta su svarbiausiais Vakarų partneriais; ir atvirkščiai – kai Lenkijos santykiai su Vakarais yra geri, santykiai su mumis būna blogi. 2007-2014 m. Lenkijos Ministras Pirmininkas Donaldas Tuskas ir užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis turėjo daug draugų Vakaruose, tačiau mūsų tarpusavio santykiai buvo gana prasti. 2015 m. į valdžią atėjo Jaroslawas Kaczynskis – Lenkijos santykiai su Vakarais ėmė blogėti, o su Lietuva – gerėti.

Mums reikia rasti būdą, kaip šį santykių „paradoksą“ įveikti: Lietuvai reikia gerų santykių su Lenkija (stabilių ir ilgalaikių, mažiau priklausomų nuo Lenkijos valdžios pasikeitimų) ir reikia Lenkijos gerų santykių su Vakarais bei su Rytų Partnerystės kaimynais, ypač Ukraina.

Čia iškyla klausimas – ką Lietuva gali padaryti, kad padėtų išspręsti antrąją problemą: Lenkijos santykių su Vakarais ir Kijevu problemą? Nėra lengvų atsakymų, nes šie santykiai tarp Lenkijos ir Vakarų ar kaimynų pirmiausia priklauso nuo pačios Lenkijos. Jos nuostatų mes nepakeisime, tačiau mums labai svarbu, kad Lenkija vystytųsi tokiu keliu, kad niekam, ypač Vakaruose, nekiltų jokių abejonių dėl Lenkijos įsipareigojimų demokratinėms vertybėms, teisės viršenybei, geriems santykiams su kaimynais, išmintingam požiūriui į kartais skausmingą ir kupiną tragedijų mūsų regiono istoriją.

Vienas atsakymas man yra aiškus – besidžiaugdami mūsų pagerėjusiais santykiais su Lenkija, mes neturime skubėti paremti Varšuvos visuose jos dabartiniuose nesutarimuose su Vakarais ir su tuo pačiu Kijevu. Mes mokomės iš savo klaidų, Lenkija turi mokytis iš savo klaidų. Kartais tos pamokos turi būti ir pakankamai skausmingos.

Visame Vidurio ir Rytų Europos regione pastaruoju metu išgyvename „augimo sunkumus“. Mes taip pat. Ir mūsų kaimynai lenkai, ir bičiuliai vengrai ar čekai – taip pat. Tai kartais tampa pavojingomis priešpriešomis tarpusavyje, su kaimynais ar su pagrindiniais partneriais Vakaruose. Tokių nesutarimų gilėjimas mūsų regione yra labai pavojingas visam regionui. Taip pat ir Lietuvai. Lietuva privalo tą garsiai pasakyti, pirmiausia – savo bičiuliams šiame regione. Taip pat ir pačiai Lenkijai. Net jeigu kam nors tai ir nepatiks.