Nenumaldomas aplinkos viceministro Lino Jonausko troškimas nekontroliuojamai valdyti ir naudoti iš Lietuvos meškeriotojų į Aplinkos apsaugos rėmimo programą surinktus pinigus, verčia jį kurti nepagrįstus „tinklų grąžinimo į ežerus“ baubus ir pačiam imituoti herojišką kovą su jais.

Šiuo savo šauksmu SOS p. L. Jonauskas klaidina visuomenę, siekdamas kuo daugiau balsų gauti artėjančiuose Seimo rinkimuose, kuriuose jis sieks tapti Seimo nariu.

Noriu nuraminti p. L. Jonauską, žvejus mėgėjus ir Lietuvos žmones, kad niekas nesiruošia grąžinti tinklų į ežerus, kaip, kad teigia viceministras. Mano vardu Seime užregistruoto Žuvininkystės įstatymo pakeitimo projekto esmė visai kita – peržiūrėti ir perskirstyti funkcijas tarp Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, siekiant sureguliuoti žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir kontrolės klausimus. Šiuo metu Aplinkos ministerija, kaip sakoma „pati šoka, pati muziką užsako“.

Iš tiesų, dabar Aplinkos ministerija formuoja vidaus vandenų žuvų išteklių naudojimo ir kontrolės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, žuvininkystės tyrimus, nustato žvejybos limitus, išduoda verslinės žvejybos leidimus žvejoti vidaus vandenyse. Ar ne per daug funkcijų vienai institucijai ir ar jos derinasi tarpusavyje? Mano galva viena institucija turėtų nustatyti taisykles ir jas įgyvendinti, kita kontroliuoti kaip jų laikomasi.

Deja, pastarųjų metų patirtis rodo, kad su žvejyba vidaus vandenyse susijusių funkcijų (politikos formavimas, įgyvendinimas ir įgyvendinimo kontrolė) sukoncentravimas vienoje institucijoje – Aplinkos ministerijoje – eliminuoja jos veiklos priežiūros galimybę.

Liaudiškai sakant, dabar žvejybos vidaus vandenyse situacija yra sekanti: pats rašau taisykles, pats jas vykdau ir pats kontroliuoju jų vykdymą.

Dėl p. L. Jonausko priekaišto, kad į žuvų išteklius žiūriu kaip į žemės ūkio produkciją, galiu jam priminti, kad galiojančio Žuvininkystės įstatymo 4-ame straipsnyje nustatyta, kad Žuvininkystės produktų gamyba priskiriama žemės ūkio veiklai. Tai leidžia manyti, kad žuvininkystė pagaliau turėtų būti priskirta Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai.

Aplinkos viceministras, pradėjo šaukti SOS, nes išsigando, kad iš jo globos gali išslysti patraukli ir pelninga ūkio šaka, todėl nepasibodėjo skelbti netiesos, kad K. Starkevičius siekia grąžinti į ežerus tinklus.

Mano registruotame įstatymo projekte nesiekiama plėsti verslinę žvejybą vidaus vandenyse, o tinkamai ją reglamentuoti, atsižvelgiant į moksliškai nustatytus žuvų išteklius, kad ir žvejai mėgėjai ir verslininkai turėtų vietos po saule, nei vieni, nei kiti nebūtų diskriminuojami.

Galiu viceministrui priminti, kad ir dabar galiojančiame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad verslinė žvejyba leidžiama didesniuose kaip 200 ha vidaus vandenų telkiniuose, ši nuostata lieka ir mano registruotame projekte, tačiau p. L. Jonauską sunervino tai, kad čia siūloma verslinės žvejybos tvarką vidaus vandenyse nustatyti žemės ūkio ministrui.

Be abejo pateiktas įstatymo pakeitimo projektas dar nėra tobulas, bet tam ir numatytos teisinės derinimo procedūros ir aptarimas su visuomene, kad būtų išgryninti tiek žvejams, tiek likusiai visuomenės daliai aktualūs teisės aktų reikalavimai.

Šios temos ėmiausi savo darbo Žemės ūkio ministro pareigose metu, bet kaip matau pradėti darbai, užtikrinant racionalų ir efektyvų lėšų panaudojimą, palaikant optimalią žuvų išteklių būklę, „paskendo“ tarp dviejų nesusikalbančių ministerijų.

Turint tokius solidžius finansinius išteklius kaip Aplinkos ministerijos administruojama Aplinkos apsaugos rėmimo programa, kur nukreipiamos lėšos už mėgėjiškos žūklės leidimus, iki šiol nėra sukurta žvejybos laimikių apskaitos sistema, o ilgalaikė žuvivaisos strategija pasimetusi biurokratų koridoriuose.

Moksliniai žuvų išteklių tyrimai merdi dėl nepilnaverčio jų finansavimo, o į ežerus suleidžiamų žuvų ligų kontrolė ir profilaktika atliekama tik popieriuje. Nesant susikalbėjimo ir koordinuoto požiūrio į visą žuvininkystės sistemą, netgi tokios sveikintinos iniciatyvos kaip žvejybos rojaus kūrimas greitai gali virsti žuvų kapinėmis.

Post scriptum: Sutapimas ar ne, bet iš visų Lietuvos meškeriotojų surinktais pinigais finansuojama Žvejybos rojaus sukūrimo iniciatyva yra realizuojama Zarasų ir Molėtų rajonuose, t. y. praktiškai toje pačioje Molėtų – Švenčionių apygardoje, kur į Seimą kandidatuoja aplinkos viceministras L. Jonauskas. Toliaregiška strategija, tik ne visiems žvejams naudinga…