Prieš kurį laiką pasiūliau idėją atsisakyti Nacionalinio stadiono Vilniuje statybos projekto, o vietoje jo iš esmės sutvarkyti visą miesto sporto infrastruktūrą. Buvo akivaizdu, kad ši iš pirmo žvilgsnio šokiruojanti įdėja susilauks įvairiausių komentarų bei nuomonių. Visgi mane labiausiai nustebino entuziazmas – sportininkų, trenerių, tėvų, – kuriems šis klausimas labai skaudus ir aktualus. Sulaukiau gausybės žinučių, pasakojančių apie apverktiną sporto infrastruktūros padėtį. Susitikęs su žiemos ir ledo sporto bendruomene, savo akimis pamačiau tai, apie ką net nesapnavau. Šiandien norėčiau apie tai papasakoti plačiau.

Su šia didele bendruomene susitarėme susitikti „Akropolio“ prekybos centre. Keistoka vieta susitikimui, pagalvojau. Maniau, kad ledo sportininkai treniruojasi Ledo arenoje, esančioje visai netoli šio prekybos centro. Klydau. Paaiškėjo, kad tiek Ledo arena, tiek „Akropolis“, kur gali treniruotis dailiojo čiuožimo ir ledo ritulio entuziastai, yra visiškai perpildytos. Kartu su treneriais suskaičiavome, kad Vilniuje turime beveik 4 tūkstančius ledo sporto šakų entuziastų.

Nepaisant to, kad ledo arena yra nešildoma ir sportininkai treniruojasi nuolatiniame šaltyje, ji visada užpildyta. Todėl sportininkai renkasi ir prekybos centre, ant ne mažiau prigrūsto ledo „Akropolyje“. Čia eilinės darbo dienos vakarą treniravosi bent trys dailiojo čiuožimo grupės, ledo ritulininkai ir eiliniai prekybos centro lankytojai, atėję papramogauti su pačiūžomis.

Su treneriais susitikome vaikų treniruočių vietoje – rūbinėse. Taip, jūs perskaitėte teisingai – vaikai treniruojasi rūbinėse, persirengimo vietoje, koridoriuose, apšilimą daro ant laiptų, nuomos punkte, ant suoliukų ir panašiai. Pavyzdžiui, „Akropolyje“ vaikai apšilinėja pasiruošimo, persirengimo kambaryje. Ledo ritulį lankantys vaikai 40 minučių prieš treniruotę apšilimui šokinėja laiptinėje, ant siaurų laiptų – vietos apšilinėti tam specialiai skirtose vietose, kaip tai įprastai daroma, paprasčiausiai nėra. Po treniruotės pasinaudoti dušais vaikai ir sportininkai galimybės neturi.

Pačiūžas sportininkai galanda Kaune – Vilniuje tam reikiamos įrangos nėra. Treneriai ir vaikų tėveliai pasakojo, kad žiemą Vilniaus Ledo rūmuose, vykstant varžyboms, salėje buvo 21 laipsnis šalčio. Bene pusė vaikų po varžybų peršalo, pateko į ligonines ir poliklinikas. Pasirodo, kad sportavimas tokiomis sąlygomis yra ypatingai pavojingas ne tik dėl šalčio: nuolat esant minusinei temperatūrai ledas sukietėja, todėl sunku treniruotis bei atsiranda žymiai didesnė tikimybė patirti traumas. Vidutinė temperatūra Rygos ledo arenoje tokiu metų laiku yra apie 12 laipsnių šilumos, tuo tarpu Vilniuje minus du laipsniai šalčio.

Šiltuoju sezono metu vaikai apšilimą daro „Akropolio“ pievose. O ten, pasak jų, pilna erkių. Kaip pasakojo treneriai ir vaikų tėveliai, po treniruočių privalu atlikti vaikų apžiūros procedūrą, patikrinti, ar nėra įsisiurbusių erkių.

Dar vienas sunkiai suvokiamas faktas: Vilniuje ledą valo senos, dujinės mašinos. Kuomet yra nuvalomas ledas, salė prasmirsta išmetamosiomis dujomis, o vaikai tarp šių dujų sportuoja.

Vilniuje nėra nei vienos reikiamus standartinius išmatavimus turinčios ledo arenos. Šiandien nors ir perpildytas, tačiau ledo sportininkų naudojamas „Akropolio“ ledas arba Ledo arena normaliam sportui tinka tik iš bėdos.

Elementarus situacijos tarp Vilniaus ir Kauno palyginimas, puikiai iliustruojantis esamos infrastruktūros būklę ir jos prieinamumą miestiečiams: Kaune vaikai, lankantys dailųjį čiuožimą, už mėnesį treniruočių moka 12,8 euro; Vilniuje, tuo tarpu, už mėnesį treniruočių reikia mokėti 300-400 eurų. Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno – Elektrėnuose – situacija irgi nepalyginamai geresnė: mėnesis treniruočių kainuoja 15 eurų.

Gabesni vaikai, rimtai nusiteikę sportuoti dailųjį čiuožimą ar ledo ritulį, treniruotėms iš Vilniaus vos ne kasdien važinėja į Kauną, kur ledo sportui yra žymiai palankesnės sąlygos. Neužilgo Kaune, šalia Girstučio baseino, planuojama pradėti dar vienos, modernios Ledo arenos su dvejomis ledo aikštėmis statybas.

Suprantu, kad tokiomis tragikomiškomis situacijomis gali būti sunku patikėti. Tačiau visa tai yra išgirsta iš pirmų lūpų. Visą tai papasakojo žmonės, kasdien susiduriantys su apverktina žiemos sporto infrastruktūra. Treneriai turi kasdien dirbti, o tėvai savo vaikus vesti į treniruotes tokiomis sąlygomis.

Man atrodo, net ne visai garbinga kalbėti apie nacionalinį stadioną ar kokius kitus grandiozinius projektus, kai tokia didelė dalis vilniečių neturi net vidutiniškų sąlygų sportuoti ar treniruotis jiems patinkančio sporto.

Vilnius turi turėti naują ledo areną, kuri būtų skirta ne rusiško popso koncertams, o tik tam, kam jos yra skirtos: sportininkams, treniruotėms, varžyboms. Tai turėtų būti kompleksinis žiemos sporto centras, kuriame sportuoti ir treniruotis galėtų tiek ledo ritulio, tiek dailiojo čiuožimo, tiek kitų ledo sporto šakų mėgėjai ir profesionalai. Be jo, Vilniui reikia bent kelių visuomenei atvirų ledo arenų. Tokių, kuriose bet kokio sezono metu vaikai galėtų mokytis čiuožti, savo laikus treniruotėms turėtų sporto mokyklos ar ledo sporto mėgėjų komandos. Panevėžio miestas šioje sferoje gali būti pavyzdys Vilniui: miestas pigiai ir greitai pasistatė nedidelę, tačiau Panevėžio poreikius atitinkančią ledo areną.

Jeigu šiandien tėveliai, kurių vaikai treniruojasi ledo ritulį ar dailųjį čiuožimą, už treniruotes moka nesuvokiamai didelius pinigus ir gauna kone apgailėtinas treniruočių sąlygas, tai Vilniuje įkūrus dvi-tris arenas, treniruočių kaina automatiškai taptų panaši į Kauno ar Elektrėnų.

Trumpuoju laikotarpiu, kol būtų vykdomi naujų ledo arenų statybos projektai, savivaldybė galėtų jau šiandien finansiškai paremti Vilniuje esančiose ledo arenose sportuojančius vaikus, dengdama bent dalį ledo sporto išlaidų. Kitaip tariant, kad šios arenos visų pirma būtų skirtos ledo sportą praktikuojantiems, o ne pramogų šou organizavimui, ar pavieniams ledo lankytojams.

Kalbas, kad negalima perskirstyti Nacionaliniam stadionui (o iš tiesų – multifunkciniam projektui) skirtų lėšų, kuomet savivaldybė vien iš savo biudžeto rengiasi skirti beveik 20 milijonų tik tuneliams ir privažiavimams prie šio centro, o dar 10 milijonų atseikėti pačiam projektui, laikau biurokratiniu atsikalbinėjimu. O teiginius apie europinių lėšų perskirstymo sunkumus, dedu į tą pačią kategorija. Per krizę, vos tapus ministru, Ekonomikos skatinimo planui įvykdyti per keletą mėnesių perskirstėme 5 miljardus litų, o tai leido Lietuvai turėti trumpiausią ir mažiausiai gilią krizę iš visų Baltijos šalių.

Šiandieninė padėtis žiemos sporto infrastruktūroje iliustruoja savivaldybės vykdomą sporto politiką: apsileidimas, neįsiklausymas į vilniečių poreikius bei vangus projektų vykdymas. Tai turi pagaliau baigtis.