Lietuvos ir užsienio naujienų portalai skelbia, kad pasaulyje (JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Estijoje, Australijoje, Izraelyje, Kroatijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Čekijoje) verda aistros dėl Jungtinių Tautų parengtos Pasaulinės saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutarties. Siūlymas pritarti, jos autorių teigimu, „teisiškai neįpareigojančiam“ dokumentui, Estijos Vyriausybę šiandien atvedė prie krizės.
Tuo tarpu Lietuvos užsienio politikos formuotojai (eilinį kartą net neišvertę teksto į lietuvių kalbą, ko prieš svarstant, bet kokį užsienio kalba parengtą dokumentą, reikalauja Lietuvos teisės aktai) tyli, o žurnalistų viešai pakalbinti, stengiasi nesureikšminti situacijos, esą sprendimas jau priimtas ir sutarčiai bus pritarta.
Tai kelia nuostabą, nes pozicija, kad Lietuva pritaria šiai sutarčiai, nebuvo pristatyta Seimo Užsienio reikalų komitetui (taip pat ir Europos ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetams), kuris ne tik prisideda prie užsienio politikos formavimo, bet ir pagal Seimo statutą yra atsakingas už migracijos politikos klausimus. Maža to, Lietuva įsitraukė į šios sutarties svarstymą, kai 2016 m. rugsėjį priėmė Niujorko deklaraciją dėl pabėgėlių ir migrantų – siekiant saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos vystymo tikslų. 2017 m. gegužės mėn. prasidėjo konsultacijų fazė, kurią vainikavo 2018 m. vasario – liepos derybos su vyriausybių atstovais. Per visą šį laikotarpį – beveik du metus, Seimas buvo ignoruojamas.
Tokį slapukavimą galima apibūdinti nebent, kaip ministro Lino Linkevičiaus (tikriausiai ne be jo tiesioginių vadovų palaiminimo) tylų ir neatsakingą bandymą atverti duris nekontroliuojamai migracijai, nes taip nori „rimti partneriai“. Susidariusi padėtis išryškina ir dar vieną problemą, kurią kadaise kėliau Seime: prieš vykdami į posėdžius Europos Sąjungos tarybose, Vyriausybės atstovai privalo gauti Seimo Užsienio reikalų komiteto mandatą ir pritarimą parengtoms pozicijoms.
Tuo tarpu prieš vykstant į Jungtinių Tautų organizacijos posėdžius, toks pritarimas ir pozicijų pristatymas yra neva neprivalomas, kuo L. Linkevičius ne pirmą kartą pasinaudoja. Ir deja ne Lietuvos labui. Vien ko vertas 2017 m. pabaigoje vykęs Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų rezoliuciją, kuria neteisėtu vadinamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Ministras tuometinį balsavimą teisino, kaip pritarimą vieningai Europos Sąjungos pozicijai, kurios, kaip parodė balsavimas, nė nebuvo: visos kaimyninės valstybės tuo metu susilaikė arba nedalyvavo.
Minėtos tariamai „solidarios“ Lietuvos pozicijos puikiai dera su tarp Europos Sąjungos lyderių vis labiau įsigalinčiu ekonomizuotu požiūriu, kad ekonominė nauda yra svarbiau už vertybių bei principų išlaikymą, net jei tai pažeidžia dalies valstybių narių politinius nusistatymus grindžiamus nacionaliniais interesais.
Štai ir dėl JT migracijos sutarties, Europos Komisijos pirmininko lūpomis išsakyta pozicija buvo priešinga valstybėse narėse kylančiai nerimo ir pagrįstos kritikos bangai. Anot Jean-Claude Junckerio, „jei kuri nors [Europos Sąjungos] valstybė nepritars JT migracijos paktui, tai pakenks Europos Sąjungos, kaip globalios žaidėjos pozicijai… Jei viena, dvi ar tris valstybės pasitrauks iš susitarimo, tai mes, kaip Europos Sąjunga, negalėsime ginti savo interesų“, – šių metų lapkričio 12 d. Berlyne kalbėjo J.C. Junckeris. Kokių ir kieno interesų apginimą turėjo mintyje Komisijos pirmininkas? Nes būtent noras apginti savo interesus ir teises šiuo metu skatina euroatlantinės bendruomenės valstybes trauktis iš JT migracijos sutarties.
Vakaruose suprantama, kad įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Pasaulinės saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutartį vykdymo našta guls ant euroatlantinės bendruomenės valstybių pečių, o pritarimas šiai sutarčiai gali paskatinti tik dar didesnius imigrantų srautus į euroatlantinės civilizacijos erdvę, bei gilinti migracijos krizę, skatinti socialinę, kultūrinę ir politinę įtampą Vakarų valstybėse.
Ypatingai daug nerimo kelia tarptautinėje teisėje neegzistuojančios „migranto“ kategorijos įvedimas bei sutartyje sutapatinamos migranto, pabėgėlio ir nelegalaus imigranto sąvokos – joms suteikiamas vienodas teisinis statusas, taip paneigiant esminius šių sąvokų skirtumus ir poreikį skirstyti atvykstančius į šias kategorijas. Dar daugiau, migracija besąlygiškai pripažįstama vertybe. Pritarus tokiems teiginiams, sienų apsauga ilgainiui taps iš esmės beprasmė, kadangi visi bus laisvi judėti, kur nori, ir ši jų teisė bus neliečiama.
Kaip rašoma pačiame dokumento tekste, sutartis dėl migracijos nėra teisiškai įpareigojanti. Netiesa. Vadinamojoje dokumento Įgyvendinimo dalyje minimas pritarusių valstybių įsipareigojimas įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pvz.: užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungi, garantuoti įtrauktį į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. Be to, tarptautinė praktika rodo, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys vėliau tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams.
Todėl nestebina faktas, kad šiai JT sutarčiai pritaria ir atvirų Europos sienų entuziastai. Tačiau Lietuvos interesai, tikiu, šiandien yra kitokie. Europą krečiančioje migracijos krizės akivaizdoje būtina kartu solidariai (ką Lietuva ir daro) bei efektyviai įgyvendinti jau esamus teisinius įsipareigojimus, tokius kaip Dublino konvencija, o ne vis plačiau atverti duris.
Jau kelis metus dėl krizės sprendimo būdų nesutariančios Europos valstybės negali prisiimti papildomų įsipareigojimų, nes tai paskatintų dar gausesnį migracijos karavaną. Šiuo atveju, ministro Linkevičiaus bandymai dirbti Lietuvos Respublikai ir tuo pat metu įtikti Junckerio „stiliaus“ europiečiams primena sėdėjimą ant dviejų kėdžių. Tai yra komfortas, kurio šiandien negalime sau leisti. Mūsų politika saugant savo nacionalinius ir europinius interesus privalo būti aiški ir nedviprasmiška. Noras įtikti visiems reiškia galiausiai neįtikti niekam.