Praėjo 34 metai po Černobylio atominės elektrinės (Černobylio AE) katastrofos, tačiau pasekmės jaučiamos iki šiol. Ukrainoje liepsnojo buvusios atominės elektrinės teritorijoje esantys miškai. Kovai su liepsnomis pasitelkta šimtai ugniagesių, o Kijevo gyventojai nerimavo, ar gaisro sukelti radioaktyvūs dūmai nepasieks sostinės, Ukrainoje fiksuotas žymiai padidėjęs radiacinis fonas. Šiandien Baltarusijoje statoma panašaus tipo atominė elektrinė kelia klausimą – ar tikrai Europa pasimokė iš tragiškos Černobylio pamokos?

Apie tai buvo diskutuojama ,,Sąjūdžio prieš Astravo AE“ organizuotoje 15min.lt diskusijoje. Černobylio AE avarijos pasekmes labiausiai pajuto Baltarusijos gyventojai – net 60 procentų Černobylio užterštų radioaktyvių dūmų ir debesų nukeliavo į Baltarusijos pusę. Tačiau Baltarusijos valdžia vis tiek pradėjo, tęsia ir ketina užbaigti statyti Astravo atominę elektrinę, statomą prie pat Vilniaus. Diskusijoje kėlėme kelis esminius klausimus: ar mes galime imtis kokių nors svarbių priemonių, norint išvengti panašios tragiškos situacijos ateityje, ir ką galime padaryti dabar matydami kaip Baltarusija ir Rusija, sinchronizuodama savo veiksmus, tęsia bei ruošiasi paleisti eksploatuoti Astravo AE projektą?

Pavlo Klimkinas, buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras, tvirtina, kad Ukrainoje įvykusi Černobylio AE nelaimė tapusi esminiu nacionalinio saugumo klausimu. Europoje Černobylis asocijuojasi tik su katastrofa, tačiau pačioje Ukrainoje tai išgyvenimo klausimas, tapęs kiekvieno ukrainiečio mentaliteto dalimi. Net ir šiandien kylantys gaisrai, praėjus daugiau nei 30 metų po katastrofos, kelia naujas problemas, iššūkius, susijusius su Černobylio AE avarija. Pavlo Klimkinas yra įsitikinęs, kad visos naujausios branduolinės jėgainės privalo laikytis visų saugumo reikalavimų ir nuostatų, kad būtų užtikrinta saugi visų mūsų ateitis. Visi šie reikalavimai turi būti įgyvendinti ir Astravo AE dar iki jos paleidimo, o jeigu jų bus nepaisoma, visos kaimyninės valstybės privalo drauge su Europos Sąjunga pradėti kalbėti apie politinio spaudimo būtinybę, embargo elektrai iš Astravo AE, sankcijas. Pašnekovas įsitikinęs, kad tai ne tik kaimyninių šalių, saugumo klausimas, tačiau kiekvienos Europos šalies nacionalinio saugumo klausimas. Kiekviena šalis žino tragišką Černobylio AE reaktoriaus avarijos istoriją, todėl labai svarbu tai akcentuoti ir sukelti ne tik politinę veiksmų bangą, bet ir sutelkti visuomenę.

Pavlo Klimkino išsakytoms mintims talkino ir Sergejus Nagorniakas, Ukrainos Aukščiausios Rados narys (partija „Tautos balsas“). Grįždamas prie branduolinio saugumo klausimo ir prisimindamas Černobylio avariją jis pabrėžė, kad tragedijos pasekmes jaučia kiekvienas ukrainietis ir šiandien. Likviduodami sprogusį Černobylio reaktorių nukentėjo ir dėl  radiacijos mirė daugybė žmonių, iš kurių likę gyvi tapo neįgaliais visam likusiam gyvenimui. Tačiau dabar, šalys užmiršta nukentėjusius, išlieka prisiminimuose tik katastrofos data. Kiekvienas iš mūsų esame matę, kaip atrodo sprogęs reaktorius ir kokią ilgalaikę žalą tai paliko. Sergejus Nagorniakas yra įsitikinęs, kad negalime leisti, kad atsitiktų dar viena tokia katastrofa. Pačioje Ukrainoje bent kol kas neįmanoma pilnai atsisakyti branduolinės energetikos, tačiau privalome siekti užtikrinti energetinį saugumą regione, kad būtų laikomasi visų saugumo nuostatų. Niekas nenori, kad pasikartotų Černobylio AE įvykiai.

Ieva Budraitė, Žaliosios politikos instituto direktorė, įsitikinusi, kad Lietuva išmoko Černobylio avarijos pamokas, tačiau globali reakcija – dviprasmiška. Viena vertus, kai kurios valstybės pasimokė ir ženkliai, patobulėjo ir tarptautinis bendradarbiavimas. Iš statistikos galima pastebėti, kad po Černobylio avarijos ženkliai krito naujų atominių elektrinių statybos, buvo nutraukta daugiau nei 40 naujų atominių elektrinių statybų projektų. Dabartinė pasaulinė praktika – uždaroma daugiau AE, nei yra pastatoma naujų. Reaktoriai sensta, tačiau didžiausią poveikį daro visuomenės sąmoningumas ir politinė valia. Šiai tendencijai didelę įtaką padarė ne tik Černobylio katastrofa, bet ir Fukušimos atominės elektrinės avarija. Pavyzdžiui, po Fukušimos nelaimės, Vokietija uždarė 8 reaktorius iš 17 veikiančių šalyje. Galime daryti prielaidą, kad dauguma Europos tautų žmonės išmoko katastrofiškas atominių elektrinių pamokas. Tačiau Baltarusija ir Rusija ignoruoja saugumo nuostatas bei ruošiasi pastatyti nesaugią Astravo AE.

Ieva Budraitė taip pat akcentavo, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje nėra pakankamo pasiruošimo civilinės saugos prasme. Nėra civilinės saugos kultūros, žmonės nėra apmokyti kaip reikia elgtis tokios nelaimės metu. Opiu klausimu išlieka ir urano sodrinimas, vandens išteklių naudojimas bei energetinių urano atliekų likvidavimas. Pasaulis nėra sugalvojęs, kaip reikia jas likviduoti greičiau nei per 100 metų, kaip jas saugoti,

Buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras taip pat pabrėžė, kad Astravas yra ne tiek ekonominis, kiek politinis projektas. Juk pasirinkta netinkama atominės elektrinės vieta bei pagrindinis rangovas Rusija Astravą paverčia politiniu klausimu. Sąjūdžio prieš Astravo AE narys Pavlo Klimkinas įsitikinęs, kad Lietuva su savo partneriais privalo nuosekliai kovoti prieš šios atominės tolesnę statybą ir kuo garsiau šią informaciją skleisti tarptautinėje erdvėje, ypatingai Europos Sąjungoje. Pavlo Klimkinas yra įsitikinęs, kad laikas sukurti visos Europos Sąjungos politinę poziciją dėl Astravo, pritraukiant į Europos Sąjungą norinčias įstoti šalis, pvz.: Ukrainą, kuri turėtų palaikyti Lietuvos poziciją nepirkti elektros iš „okupanto“ (Rosatom) vystomos atominės elektrinės. Turi būti parodyti aiškūs signalai, kad nesilaikant saugumo taisyklių ir nurodymų prieš Baltarusiją ir Rusiją bus imtasi priemonių. Mes žinome, kad Baltarusijoje ekonominė padėtis yra sudėtinga, todėl tokia Europos Sąjungos pozicija tikrai turėtų poveikį. Tačiau šiandien Europoje Baltarusijos Astravo AE klausimas išlieka nepaliestas, Lietuva dar nesugebėjo jos visos sutelkti. Realiai Lietuvą palaiko tik Lenkija ir padeda palaikyti Ukraina.

Pasveikinome Ukrainos iniciatyva nepirkti elektros energijos iš Rusijos ir Baltarusijos CODIV-19 pandemijos metu, pastebėjome ir Aukščiausioje Ukrainos Radoje įstatymo projektą šiuo klausimu. Paklaustas, ar šis įstatymas bus priimtas projekto iniciatorius Sergejus Nagorniakas išreiškė viltį bei tikėjimą, kad taip ir atsitiks. Šis įstatymo projektas, anot Nagorniako, buvo parengtas svarstymui, siekiant Ukrainai integruotis su Europos energetikos sistema. Taip pat, turint užtektinai savos elektros energijos, atsisakyti idėjos pirkti galimai nesaugią elektros energiją iš Baltarusijos ir Rusijos.

Apibendrinant, visi dalyvavę diskusijoje pašnekovai vieningai pritarė minčiai, kad siekiant išvengti branduolinės katastrofos, privaloma sprendimų imtis kuo greičiau. Pandemijos metu įsitikinome, kaip vienos šalies problema gali pavirsti viso pasaulio problema.

Tikimės, kad Ukraina taip pat ir iš solidarumo su Lietuva (ir Lenkija) nepirks elektros iš Astravo AE – šią nuostatą Ukrainos Prezidentui ne kartą perdavė ir Lietuvos Prezidentas.

Černobylio katastrofa mums primena, kad svarbu rūpintis ne tik kas vyksta mūsų kieme, bet matyti kas vyksta ir kaimyninėse šalyse, neleisti vykdyti tolesnių nusikaltimų, kurie gali paliesti mus visus. Todėl privalome susitelkti drauge ir toliau kovoti prieš Astravo AE – visais galimais būdais, taip pat ir pasirašydami Sąjūdžio peticiją prieš Astravo AE: https://www.ipetitions.com/petition/stop-unsafe-astrovyets-nuclear-power-plant?fbclid=IwAR23xc9KkalPVpkqrqcqiIK6WcVtwGb5PDNgay0o9RlnqIzFtUdF7Nxwxr.