2019.06.14

Ar Europos Sąjunga privers Lietuvą keistis?

Ar Europos Sąjunga privers Lietuvą keistis?

Lietuvos ekonomikos augimas nuosekliai lėtėja. Tai matosi ir iš pačios Lietuvos Vyriausybės parengtos 2019 metų Stabilumo programos, kurioje pateikiama prognozuojama ekonominė statistika 2019–2022 metais, kad po poros metų Lietuvos ekonomikos augimas nusmuks iki ES vidurkio ir neviršys 2 proc.

Tai neturėtų nieko stebinti. Apie tai aš pats ne vieną kartą rašiau – realybė yra akivaizdi: baigia išsisemti stangrumo jėga savaiminio spartaus augimo spyruoklės, kuri tempė Lietuvą į viršų po to, kai Lietuva 2004 metais įstojo į Europos Sąjungą, į žymiai turtingesnę ES bendrąją rinką. Kaip rodo ir kitų Europos Sąjungos šalių (pvz. Graikijos ar Portugalijos) istorinė patirtis, neturtingos šalys, įstojusios į ES, sparčiai auga tol, kol pagal BVP/capita pasiekia maždaug 80-85% ES vidurkio lygį.

Lietuva, kurios šis parametras 2004 metais siekė tik 50%, šiuo metu jau baigia pasiekti 80% lygį. Todėl augimas ir lėtėja. Graikija bei Portugalija ties šiuo lygiu yra užstrigusios jau pastaruosius 20-30 metų. Tokia ilgalaikė ekonominė stagnacija yra lemiama vadinamųjų „vidutinių pajamų spąstų“, kai atlyginimams sparčiai augant, darbo jėgos kaštų augimas pralenkia ekonomikos produktyvumo augimą ir verslas praranda gebėjimą globaliai konkuruoti.

Lietuva jau žvelgia į tokių spąstų nasrus. Ką tai reikš Lietuvos žmonėms? Tai reikš, kad visas svajones Lietuvoje gyventi taip, kaip gyvenama Vokietijoje ar Švedijoje teks atidėti ilgam laikui, o visi ne pirmus metus kartojami Lietuvos politikų pažadai kurti mūsų šalyje visuotinę ar europietišką gerovę taip pat liks tik tuščiais pažadais, nes be mūsų ekonomikos spartesnio augimo ir didesnio bendro pyrago jokia europietiška ar vokiška gerovė Lietuvoje negali būti sukurta. Jeigu norime gyventi taip, kaip vokiečiai gyvena, ir pyragą turime išsikepti kaip vokiečiai. Tik po to jį galėsime dalintis kaip vokiečiai.

Kaip Lietuvai išvengti tokių graikiškų „vidutinių pajamų spąstų“?

Atsakymas yra aiškus – turime keisti savo ekonomikos struktūrą: nuo pigiai darbo jėgai imlios ekonomikos turime sparčiai judėti aukštos pridėtinės vertės ekonomikos link. Tam pirmiausia reikia pertvarkyti ir susitvarkyti visą viešąjį sektorių: švietimą ir sveikatos apsaugą, turime išvengti didelės socialinės atskirties bei pertvarkyti valstybės valdymo institucijas ir jų veiklos filosofiją. Tik tai gali Lietuvą paversti stabilia ir patrauklia investicijoms šalimi. Tik tai sukurs pagrindus tokiai Lietuvos ekonomikos transformacijai, kuri būtina, jeigu norime išvengti tų pačių spąstų.

Apie tai taip pat ne vieną kartą rašiau. Pavyzdžiu Lietuvai daugelis iš mūsų minime Airiją, kuri tokią transformaciją 1985-2005 metais sugebėjo įgyvendinti ir iš ekonomiškai atsiliekančios agrarinės valstybės sugebėjo tapti pirmaujančia modernios ekonomikos valstybe.

Klausimas – kodėl mes nesugebame pasekti Airijos pavyzdžiu, nors apie tai kalbame jau 10-15 metų? Kodėl nesugebame turėti aiškesnės ilgalaikės mūsų valstybės pertvarkos holistinės strategijos ir nesugebame jos įgyvendinti? Kodėl airių politikai, verslas, socialiniai partneriai 1987 metais sugebėjo sutarti dėl tokios pertvarkos strategijos ir ją įgyvendino, o mes sugebame tik kalbėti ir rašyti apie tai, bet mūsų vežimas visą laiką lieka vis ten pat?

Šis klausimas mane kankina jau pakankamai seniai. Nerandu labai paprastų ir aiškių atsakymų. Vis labiau linkstu prie to, kad mūsų viešosios politikos „filosofijoje“ ir valstybės valdymo „filosofijoje“ yra kažkas netinkamo, yra kažkoks „genetinis trūkumas“, kuris mums jau ilgą laiką neleidžia pasekti airių pavyzdžiu. Galime pasiguosti, kad panašia „genetine liga“ serga dauguma „naujosios Europos“ valstybių – ne mes vieni – tačiau tai menkai paguodžia.

Todėl kyla pagrįstas klausimas, kaip galėtume patys sau padėti įveikti šį savo politikos „genetinį“ trūkumą?

Lietuvos istorija po 1990-ųjų pateikia keletą pavyzdžių, kai mes sugebėjome iš esmės ir efektyviai transformuotis. Tai pirmieji metai po Kovo 11-osios, kai reikėjo revoliucinių transformacijų tam, kad sugrįžtume prie liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos, ir keletas tų metų, kai vykdėme derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą ir kai ES daugelyje sričių mus privertė iš esmės transformuotis. Vėliau, po to kai įstojome į ES, aptingome ir rūpinomės bei rūpinamės nebe tolesnėmis transformacijomis, o tik tuo, kaip ir toliau ES lėšomis subsidijuoti savo netransformuotą ūkį ir netransformuotą viešąjį sektorių.

Taigi verta pažymėti, kad dėl mūsų transformacijų ES yra suvaidinusi dvejopą vaidmenį: pozityvų – tuo laikotarpiu, kai patys siekėme narystės, vykdėme derybas ir ES iš mūsų reikalavo transformacijų; ir negatyvų – po to, kai įstojome, ES skyrė mums dideles subsidijas ir nustojo iš mūsų reikalauti kokių nors didesnių transformacijų. ES subsidijos kai ką praturtino, kai kur papuošė mūsų gyvenimą, bet nebepadėjo jo iš esmės pakeisti, nes leido mums patiems intelektualiai ir politiškai aptingti. Tinginystė yra patogi ir maloni šiandienos būsena, bet ji tikrai nekuria kitokios ateities.

Būkime „biedni“, bet teisingi ir pagaliau prisipažinkime – mums patiems bus labai sunku iš tokios intelektualios ir politinės tinginystės išlipti. Todėl būtų gerai, jei ES nustotų mus tokiai tinginystei gundyti, bet paėmusi „botagėlį“ pagaliau priverstų mus pabusti iš šiandieninio atsipalaidavimo, kuris ir veda anksčiau minėtų spąstų link. Žinau, kad toks teiginys daug kam pasirodys per daug savikritiškas, žeidžiantis mūsų visų tautinį orumą, bet gal geriau prisipažinti, kad patys nesugebame, nei ilgam paskęsti stagnacijos spąstuose.

Iš patirties žinome, kad Europos Sąjungos transformacinė galia glūdi pakankamai paprastame „carrot and stick“ („morkos ir lazdos“ arba „meduolio ir bizūno“) instrumente: derybų metu ES mums žadėjo narystę, kurios patys labai norėjome („carrot“), ir vardan tokio tikslo iš mūsų reikalavo transformacijų bei baudė („stick“), jei to nesugebėdavome padaryti.

To paties „carrot and stick“ mums reikia ir dabar. Tam, kad pabustume iš tinginystės ir sąžiningai imtumėmės mums, ne Europos Sąjungai reikalingų ir būtinų transformacijų.

Susidaro vaizdas, kad pastaruosius keletą metų ES Komisija išsamiai tyrinėja, kiek giliai ir ilgai mus yra apėmusi ta pražūtinga tinginystė. Turiu omenyje po 2008-2012 metų globalios krizės ES sukurtą šalių narių ekonominės ir finansinės būsenos stebėsenos ir reformų rekomendacijų mechanizmą, vadinamą „Europos Semestro“ vardu. Nevardinsiu detaliai visų Semestro techninių detalių, tik priminsiu, kad ES Komisija kiekvienais metais pateikia išsamią ir intelektualiai labai tvirtai pagrįstą Lietuvos (ir kitų šalių) ekonominės, finansinės, socialinės būklės analizę, bei parengia išsamias rekomendacijas, kaip Lietuva turėtų transformuotis, o Lietuva teoriškai turėtų pateikti išsamų tokioms transformacijoms būtinų reformų planą, kurį įvertintų Europos Komisija.

Deja, jau daugelį metų kai Seimo Europos reikalų komitete svarstome Lietuvos Vyriausybės parengtus tokių reformų planus, su apgailestavimu turime konstatuoti, kad tie planai – „atsakymai Briuseliui“ savo turiniu yra panašūs į tai, kokias ataskaitas Lietuvos kompartijos bosai rašydavo Kremliaus vadams Chruščiovo ar Brežnevo metais. „Gerinsime, tobulinsime, vystysime“ – ir jokių realių veiksmų. Kremliaus laikais toks atsirašinėjimas gal ir būdavo naudingas Lietuvai, šiais laikais tai yra tik pastanga ir toliau tinginiauti nesitransformuojant. Ir neišnaudojant Briuselio intelektinio potencialo savo naudai.

Geriausias to pavyzdys – prieš savaitę Europos Komisijos paskelbtos eilinės Rekomendacijos Lietuvai su daugeliu kritinių pastabų ir konkrečių pasiūlymų, ir tipiška Premjero Skvernelio reakcija – girdi, Europos Komisija yra neteisi, nes remiasi ne šių metų statistikos duomenimis. Lyg Lietuvoje per pastaruosius metus būtų įvykę kokių nors stebuklingų pokyčių!?

Ir jokio valdžios nuoširdaus noro išnaudoti šį Europos Sąjungos intelektinės pagalbos Lietuvai instrumentą tikroms transformacijoms Lietuvoje pradėti. Kas valdžiai trukdo, gavus tokias rekomendacijas, kviestis partijas, akademinius ekspertus ir siekti sutarimų dėl ilgalaikių transformacijų, kurias įgyvendinti siūlo Europos Komisija? Kas iš tikrųjų trukdo – gal politikoje įsivyravusi intelektinė tinginystė jau pavirto chroniška intelektinės mažakraujystės liga, ypač būdinga šiai valdžiai? Geriau konstatuoti ligą ir ją gydyti, nei slėptis nuo diagnozės ir vardan to aukoti šalies ateitį.

Ir prieš pereinant prie išvadų, ką toliau reikėtų daryti, siūlau atidžiau įsiskaityti į šio teksto priede įdėtas mano parinktas citatas iš Europos Komisijos Rekomendacijų Lietuvai. Pabandykite patys sau atsakyti į klausimą, kurios iš jų yra neteisingos. Ir kurios iš jų nėra jau daugelį metų vardijamos opozicijos Seime ar akademinių ekspertų, ir kurios iš jų nėra pastaruosius 5 metus nuolat kartojamos tos pačios Europos Komisijos. O mūsų „vežimas“ vis tiek vis ten pat ir nė iš vietos…

Tai ką reikia daryti, jeigu mes patys nepajėgiame pajudėti į priekį? Matau tik vieną kelią: arba mes patys pradedame Europos Komisijos rekomendacijas vertinti rimtai ir išrinktasis Prezidentas Gitanas Nausėda to pirmiausia pareikalauja iš naujos/senos valdžios bei visų parlamentinių partijų, arba Europos Parlamente reikės siūlyti naujus ES politikos instrumentus, kurie žymiai griežčiau susietų šalių narių galimybę gauti finansinę paramą su jų tikru gebėjimu įgyvendinti (o ne atsirašinėti) Europos Komisijos rekomendacijas.

Deja, tenka sąžiningai pripažinti, kad Lietuvos valdžios sugeba įgyvendinti kokias nors tikras ir reikšmingas transformacijos programas tik tada, kai yra priverčiamos tai padaryti gerai veikiančio ir negailestingo išorinio „carrot and stick“ mechanizmo.

Tai gal nebijokime tos „lazdos“, jeigu su jos pagalba mes išliptume iš stagnacijos duobės ir mūsų lauktų patrauklus „meduolis“: reformuota, moderni ir patraukli Lietuva. PRIEDAS Ištraukos iš Europos Komisijos Rekomendacijų Lietuvai teksto:

„(8) Bendras mokestinių prievolių vykdymas tebėra vangus. Lietuvoje PVM atotrūkis tebėra vienas iš didžiausių ES. Dar labiau pagerinus mokestinių prievolių vykdymą padidėtų pajamos, o mokesčių sistema taptų teisingesnė. Nesiimta priemonių mokesčių bazei plėsti pereinant prie šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia augimui. Aplinkosaugos ir nekilnojamojo turto mokesčiai tebėra mažesni už Europos Sąjungos vidurkį ir nenumatoma pakeitimų, susijusių su automobilių apmokestinimu ar kelių mokesčiu už asmeninius lengvuosius automobilius.

(9) Dėl demografinių problemų pensijos ir atlyginimo santykis ilgalaikėje ateityje tik mažės, nors ir dabar yra vienas mažiausių ES. Norint apsaugoti jį nuo mažėjimo, reikės skirti daugiau biudžeto lėšų, ir jų dalis nemažės kaip suplanuota, o išaugs iki 7% BVP.

(10) Tai, kad Lietuvoje didelė dalis žmonių patiria skurdo riziką, kad stebimas didžiulis pajamų skirtumas, išlieka didžiausiais iššūkiais Lietuvai ir tokiais, kurie stabdo socialiai įtraukų ekonomikos augimą. Bendras Lietuvos mokesčių ir socialinių išmokų sistemos pajėgumas pagerinti žmonių socialinę padėtį, ir BVP dalis, skirta socialinės apsaugos išlaidoms, išlieka tarp žemiausių visoje ES.

(11) Darbo jėgos trūkumas darosi didžiulė problema. Ją gali sušvelninti visų amžių grupėms skirto švietimo aukštesnė kokybė. Lietuva turi spartinti reformas, kurios padidintų švietimo kokybę ir efektyvumą visuose švietimo lygiuose ir visiems užtikrintų vienodas prieigos sąlygas prie kokybiško ir įtraukaus ugdymo bei mokymo.

(12) Prasti sveikatos priežiūros rezultatai ir mažos investicijos į sveikatos priežiūrą yra nuolatinės problemos. Priežiūros paslaugų kokybė tebėra viena iš pagrindinių priežasčių, lemiančių prastus sveikatos priežiūros rezultatus. Investicijos į ligų prevencijos priemones ypač mažos. Galiausiai tai, kad sveikatos priežiūros išlaidos yra nedidelės, o neoficialiai mokama palyginti daug ir daug mokama savo lėšomis, neigiamai veikia vienodas galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

(14) Investicijos, kaip BVP dalis, Lietuvoje vis dar nesiekia nei ES, nei kitų Baltijos šalių vidurkio. Lietuvos įmonių inovacijų ir technologijų įsisavinimo gebos lygis yra žemas. Reikia didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir inovacijas, pirmiausia privačiame sektoriuje.

(15) Ekonomika yra santykinai imli ištekliams, o priklausomybė nuo energijos ir medžiagų importo didelė. Išteklių našumas mažas, o energijos suvartojimas didelis, pirmiausia gyvenamųjų namų ir transporto sektoriuose.

(16) Tarptautinis Lietuvos pasiekiamumas geležinkelių, kelių, jūrų ir oro transportu vis dar yra ribotas, taigi šaliai reikia labiau integruotis į Europos transporto sistemą. Užtikrinus geresnį susisiekimą padidėtų ekonomikos našumas ir pagerėtų sąlygos jai pasinaudoti visais bendrosios rinkos teikiamais pranašumais.

(17) Regioniniai skirtumai Lietuvoje yra didesni nei ES vidurkis ir pastaruosius du dešimtmečius didėja. Sparčios Lietuvos ekonominės konvergencijos teigiamą poveikį daugiausiai junta dvi miestų zonos. Kaimiškuosiuose regionuose, kurie užima daugiausia šalies teritorijos ir kuriuose gyvena beveik 55 % gyventojų, gyventojų skaičius sparčiai mažėja, prie to prisideda ir mažėjančios galimybės naudotis kokybiškomis viešosiomis paslaugomis. Didžiuliai socialiniai ir ekonominiai skirtumai šalyje rodo, kad tam tikruose regionuose yra akivaizdus investicijų poreikis. Be to, jungčių, taip pat transporto ir skaitmeninių, gerinimas kaimyninėse Lietuvos teritorijose tebėra problema.

(19) Lietuva neturi vienos bendros mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijos. Tokiai padėčiai būdingos pavienės politikos priemonės ir daug įvairių tarsusavyje sąveikaujančių paramos schemų. Tokia padėtis ypač kenkia mokslo ir verslo bendradarbiavimui bei trukdo vykdyti novatorišką veiklą. Naujas atsakomybės už mokslinių tyrimų ir inovacijų politiką pasidalijimas tarp Ekonomikos ir inovacijų ministerijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos dar nepadeda užtikrinti nuoseklios politikos sistemos su tarpusavyje sąveikaujančiomis paramos schemomis, kokia būtų prieinama galimiems paramos gavėjams taikant vieno langelio principu veikiančią sistemą.“

Kitos aktualijos

2019.09.19

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?
Skaityti daugiau
2019.09.19

Kam ruošiamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas: kultūros ministrui ar kultūros laukui?

Kam ruošiamas Kultūros politikos pagrindų įstatymas: kultūros ministrui ar kultūros laukui?
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti