„Kultūra kaip sektorius per tuos dvidešimt šešerius metus buvo taip nuniokotas, kad mes stovime nulinėje pozicijoje…“ – bemaž prieš metus viename radijo eteryje pareiškė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir, atsiraitojusi rankoves, ėmėsi kultūros „atstatymo“ darbų, kurie, deja, kuo toliau tuo labiau panašėja į pasakos „Karalius nuogas“ veikėjų kalbas, kurie, norėdami įsiteikti savo valdovui, visiems skelbė, koks gražus jo apdaras, nors prieš tautą stojo nuogut nuogutėlis…

Ko gero, pasakos įkvėpti, tokiu pat principu veikė ir ministrės visokio rango patarėjai, įtikinę vadovę jos neklystamumu, kūrę neįtikėtino įžūlumo planus, kuriuose numatė panaikinti ir pakeisti visa tai, kas per tuos dvidešimt šešerius metus buvo nuniokota. Tiesa, ministerijos šeimininkė, prispausta faktų, stoiškai neigia tokio plano perspektyvą, nors pati patvirtino, tokį planą egzistuojant kaip vieną iš galimų variantų.

Kažkaip nesusiveda dvi sesutės per kalnelį, nes pripažinus dokumento, (o Kultūros ministerijos pareigūnų kompiuteriuose esantys darbiniai dokumentai yra dokumentai) egzistavimą, apkaltinti juos paviešinusį Seimo narį netikrų naujienų generavimu mažų mažiausiai nekorektiška. Kita vertus, toks ministrės puolamosios gynybos metodas nėra naujas, o jos korektiško elgesio liudininkų vis rečiau tenka sutikti.

Na, bet atmetęs asmeniškumus, nuo kurių politikė niekaip negali atsiriboti, Vyriausybės narei nederamą retoriką ir viešai rodomą nepagarbą Seimo nariui priimu kaip pripažinimą ir mano politinės veiklos įvertinimą: desperatiškas ministrės naudojamas metodas apkaltinti ne galimai nusikalstamą veiką planuojančius veikėjus, bet tuos planus paviešinusį asmenį, tik dar kartą parodo jos tikras intencijas bei supratimą apie padorumą ir ištikimybę priesaikai. Kita vertus, ginti savo pačios politinės komandos narių kailį – visiškai suprantama pozicija ir netgi garbingas veiksmas tų komandos narių, tiesa, jau palikusių tarnybą, atžvilgiu. Tačiau garbingumo sąvoka šiuo atveju nėra naudotina kalbant apie sukeltą kultūros lauko įstaigose dirbančiųjų ir kuriančiųjų sąmyšį. Tiesa, ministrė sako, kad sąmyšį kelia tie, kurie paviešina tuos „Pamišėlio užrašų“ žanrą primenančius tekstus, gimusius ir tebegyvenančius tų tekstų kūrėjų galvose ir dokumentuose…

Kaip ten bebūtų, bet po pusantrų metų kultūros ministerijos veikimo nieko neveikiant, o tik nuolat gąsdinant, kiršinant ir sąmoningai vengiant dialogo su kultūros bendruomene, vis mažiau lieka vilčių sulaukti pozityvių veiksmų, juolab kad ir tuos veiksmus generuojančiųjų toje ministerijoje lieka vis mažiau. Vien prisiminus pačios Kultūros ministerijos reorganizavimo ir optimizavimo istoriją, kurios metu ministrė, išdalinusi atleidimo lapelius, visą ministeriją pusmetį laikė neįtikėtinoje psichologinėje įtampoje.

Tačiau visos „pertvarkos“ finalas, kuomet buvo atleistas vienas vairuotojas, viena sekretorė ir viena valytoja, pademonstravo, kad šeši mėnesiai įtampos, kurios neatlaikę įstaigą paliko apie 30 profesionaliausių darbuotojų, galimai ir buvo pagrindinis tikslas… Tad nuo šiol gal tik lojalumas, o ne kompetencija tampa pagrindiniu atrankos kriterijumi?

Valstybinių kultūros įstaigų tinkle pertvarkos planas, kuris, neva buvo tik „darbinis“ dokumentas ir kurio saugumu nesugebėjo pasirūpinti ministrė, ko gero, taip pat skirtas ne realiai pertvarkai vykdyti, o lojalumo testui išbandyti. Iš tiesų gal tik beprotis ar visiškas niekšas galėtų duoti įsakymą panaikinti Lietuvos valstybinį simfoninį ar kitus dešimtmečiais kurtus ir brandintus orkestrus, teatrus, kitas įstaigas, kurių meninės kokybės ir brandos dėka vis dar kvėpuoja Lietuvos kultūra, kurią p. L. Ruokytė – Jonsson nurašė kaip „nuniokotą“. Tačiau kaip galimą vėzdą, kuriuo būtų mojuojama nelojaliems, t.y. mąstantiems, įstaigų vadovams, tokį „nekaltą“ planelį visai neblogai būtų galima panaudoti! Na, o kad ta atsakomybė neužgultų gležnų ir nepatyrusių kultūros ministrės pečių ir palengvintų ir šiaip nepersidirbančių komandos narių naštą, už ES struktūrinių fondų lėšas nei daug, nei mažai, už 44 950 Eur užsakytas tyrimas, kuris galimai taps pagrindiniu dokumentu, parengiant tiek Lietuvos kultūros strategiją, kuri jau turėjo būti patvirtinta, tiek kuriant Kultūros politikos pagrindų įstatymą, kuris turėjo būti priimtas dar pernai žiemą, tiek ir projektuojant Kultūros srities įstaigų finansavimo teisinės aplinkos atnaujinimo ir kultūros ir meno įstaigų tinkle pertvarką, apie kurią taip išsamiai papasakota „darbiniame“ ministerijos dokumente, kurio nepaneigia, bet kratosi ministrė.

Tik nerimą kelia faktas, kad viešą konkursą, kurio sąlygas ir užduotis suformulavo kultūros ministerija (kas galėtų paneigti, kad tų užduočių pagrindu netapo tas „darbinis“ dokumentas?) laimėjo įstaiga, turinti vos vieną darbuotoją, samdanti du ekspertus – subtiekėjus, turinti visiškai minimalią patirtį bei apyvartą, dėl ko nėra PVM mokėtoja ir todėl nesunkiai nukonkuruojanti kitus galimus ekspertus, nes PVM mokėtoju tampama nuo 45 tūkst. Eur.

Ir tai yra tik vienas lašelis drumstoje Kultūros ministerijos prižiūrimoje jūroje, kurios gelmėse kuo toliau, tuo giliau skęsta paskutinės viltys, kad ši ministerija, vykdanti viešąją politiką, pradės vykdyti Vyriausybės numatytą programą, kurioje, be kita ko, numatyta prievolė visus veiksmus ir planus derinti su kultūros bendruomene ir jos deleguotomis struktūromis, kurių naikinimas taip pat yra ne tik ministerijos pareigūnų galvose, bet jų kompiuteriuose bei prezentacijose. O gal tai taip pat tėra „darbiniai“ dokumentai, skirti kultūros žmonių budrumui patikrinti? Juk nelauksime, kol kažkas niokos ir taip nuniokotą kultūrą.