Prieš 30 metų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo juntamas ir išgyvenamas virsmas – griuvo Berlyno siena, žlugo „blogio imperija“ ir dvipolio pasaulio tvarka. Žmonės buvo kupini vilties, o kai kurie akademikai ėmė kalbėti apie konfliktų pabaigą ir demokratijos bei tarptautinės tvarkos triumfą. Įsivyravo tikėjimas, kad prekyba ir ekonominiai valstybių santykiai tampa naujosios pasaulinės tvarkos ir taikos garantu. Šis tikėjimas dominavo iki tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių JAV ir išsilaikė dar dešimtmetį – iki Arabų pavasario ir pakartotinio Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimo įvairiuose pasaulio taškuose bei atviro karo Europos žemyne – Ukrainoje.

„Ekonomika yra mūsų likimas!“ – skelbia bene geriausiai šiuos 30 metų dominavusią pasaulėžiūrą apibūdinantis šūkis. Prekybiniais santykiais grįsta tarptautinė sistema buvo depolitizuota – politiką keitė telkimasis į ekonominių klausimų sprendimą. Europos integracijos ir globalizacijos procesai taip pat paskatino viršnacionalinių jėgų stiprėjimą, o tai galiausiai lėmė politikų įtakos procesams mažėjimą. Visa tai, taip pat ir noras įtikti kuo didesniam rinkėjų ratui, nužemino politiką iki valstybės ūkio administravimo, o tai lėmė politikų negebėjimą keisti tikrovę. Tokį nacionalinės ir tarptautinės politikos modelį įvardyčiau kaip transakcinę politiką, kuri nepalieka vietos politikams, gebantiems imtis transformuojančios lyderystės, nustatantiems ilgalaikę viziją ir ambicingus tikslus.

Transakcinės politikos modelis yra paremtas bandymu atsisakyti interesų skirtumų ir paprasčiausiai pereiti prie jų „koordinacijos“ – kompromiso. Jis remiasi dialogu, kai lyderis yra pasirengęs eiti į kompromisus dėl savo valstybės ar atstovaujamos tarptautinės bendruomenės interesų. Ryškus to pavyzdys yra Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Nekalbu tik apie Angelą Merkel ar Emmanuelį Macroną – jie yra tikriausi iki jų valdžiusių transakcinių lyderių politikos tęsėjai. Reali politinė Vokietijos ir Prancūzijos lyderystė savaime reikštų bekompromisę konfrontaciją su Rusija, o ne vis didesnę ryšių su šia šalimi plėtrą bei jau tradicinį tapusį nuolaidžiavimą.

Yra teigiančiųjų, kad vėl stovime pasirinkimo kryžkelėje, tačiau koks pasirinkimas turimas omenyje? Po prezidento rinkimų atsinaujinusios JAV politinės lyderystės laukia laiko testas, o Europoje ekonominės gerovės depolitizuota tarptautinė sistema, susidūrusi su Rytų pasaulio keliamais iššūkiais, pradėjo aižėti. Prieš 30 metų stovėjome prie aprašytų pokyčių starto linijos, o šiandien pasiekėme šios distancijos finišą. Tokia padėtis verčia grįžti į praeitį ir dar kartą ją apmąstyti.

Šiuo atveju verta išskirti įtakingo sąjūdininko ir „Atgimimo“ redaktoriaus Romualdo Ozolo mintį apie Lietuvą ir jos vietą pasaulyje: „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje.“ Mūsų nepriklausomybės atkūrimas sutapo su įsibėgėjančia globalizacija, o atsivėrimą paspartino Europos Sąjungos (ES) integracijos procesai. Pasaulio atsivėrimas Lietuvai davė daug teigiamų pokyčių, tačiau tapo ir tam tikru iššūkiu. Visų pirma todėl, kad pokyčius pasitikome tarsi stačia galva nerdami į baseiną, nepatikrinę jo gylio. Prieš atsiverdami kaip jauna valstybė ne iki galo apsibrėžėme, kas esame patys ir kiek norime bei galime būti atviri. To pasekmes skaudžiai išgyvename šiandien, kai kasdien iš Lietuvos išvyksta pilnas lėktuvas bendrapiliečių.

Atsako į šiuos iššūkius bejėgystė atsispindi ir viešojoje politikoje. Neseniai Seimas priėmė Vyriausybės parengtą Demografijos, imigracijos ir integracijos procesų valdymo strategiją. Joje konstatuojama, kad sugrįžti į Lietuvą emigrantus skatina darbo pasiūla, socialinės garantijos, šeiminiai ryšiai ir draugai, tačiau respondentai neįvardija vienos svarbiausių priežasčių – noro grįžti gyventi į Tėvynę dėl jų stipraus emocinio ryšio su ja. Ši tendencija atsikartoja ir mokslininkų atliekamuose tyrimuose: anot apklausų, lietuviai yra vieni mažiausiai siejančiųjų save su valstybe tarp ES ir EBPO narių. Ši nuostata taip pat koreliuoja su noru išvykti iš šalies (strategijoje pateikiami dramatiški skaičiai: 90 proc. 15–19 metų respondentų galvoja apie emigraciją). Galima apibendrinti, jog problemą tiek strategijos rengėjai, tiek išvykstantieji apibrėžia tik materialine ir socialine gerove todėl, kad iš principo valstybė kaip tokia piliečiams nėra pažįstama. O ar galima mylėti tai, ko nepažįsti?

Šiandien galime kurti paskatas žmonėms pasilikti Lietuvoje, bet jeigu ryšys su valstybe ir tauta nebus ugdomas šeimoje ir mokykloje, o Lietuvos kultūra ir istorija toliau bus stumiamos į pašalius, tos iniciatyvos bus bevaisės. Lietuva viešojoje erdvėje menkai tematoma, o žmonės negali tapatintis su tuo, ko nemato. Vis dar nesuvokiama, kad pavieniais renginiais ryšio su valstybe, istorinės ir kultūrinės tapatybės nesukursime. Jokia idėja netaps gyvybinga neatsakius į fundamentalų prof. Alvydo Jokubaičio iškeltą klausimą – kodėl verta likti lietuviais? – ir nekuriant pačios lietuvybės turinio.

Žvelgiant į mūsų valstybės ir visą ją supantį virsmo kontekstą, minėtas R. Ozolo teiginys tampa kaip niekada aktualus. Atsivėrimo pasauliui formulė – ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje – nereiškia noro užsidaryti. Priešingai, tai reiškia geriausios pasaulio patirties perkėlimą į Lietuvą, vertinant ją visų pirma per nacijos intereso prizmę. Jis suprato, jog tik turint atskaitos tašką – stiprią Lietuvą – galima drąsiai atsiverti pasauliui. Ši nuostata darė įtaką ne vienam sąjūdininkų priimtam sprendimui, susijusiam su suvereniteto samprata, asmens ir valstybės santykiu ar švietimu bei kultūra. Būtent iš šių dalykų svarbos suvokimo, o ne vien pasisėdėjimo daugiašaliuose Briuselio forumuose, kyla autentiška užsienio politikos konstravimo galimybė ir gilesnis valstybės interesų supratimas. Būtent toks išeities taškas neleistų pasimesti ir šiandieniniuose užsienio politikos verpetuose.