Šie metai Europos demokratijai bei Europos Sąjungos ateičiai gali būti lemiami, be abejonės, jie paveiks ir Lietuvos ateitį.

Prieš kelias dienas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad „antieuropietiškos jėgos“ siekia paveikti rinkimus visame Senajame žemyne „kaip kad buvo su „Brexit“ ir keliomis kitomis rinkimų kampanijomis Europoje“. Tuo tarpu Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas teigia, kad nuo Antrojo pasaulinio karo Europa dar niekada nebuvo tokiame pavojuje, ir siūlo steigti naują agentūrą „demokratinių valstybių apsaugai“ nuo kibernetinių atakų ir melagingų naujienų.

Įvairūs pasaulio demokratijos ir laisvės šaukliai bei ekspertai jau seniai skelbia, kad demokratija prarado konsensusą visose pagrindinėse Europos sostinėse, taip pat, deja, ir Vašingtone. Gyvename lyg 1930 m., kai mūsų pasirinkimai rinkimuose gali nulemti ne tik vietos lyderių, bet ir visos Europos ateitį. Tiek Kinijos, tiek Rusijos trubadūrai dar nuo pasaulinės finansų krizės 2009 m., vėliau migracijos krizės, galiausiai, Jungtinei Karalystei apsisprendus dėl Brexit, meta vis daugiau pinigų bei kiekvieną dieną kuria vis daugiau propagandos apie Europos saulėlydį.

Į jų chorą, deja, vis labiau įsitraukia ir JAV Prezidentas Donaldas Trumpas, tai paremdamas Brexit kūrėjus, tai atakuodamas Berlyną, su kuriuo įtampos išryškėjo ir paskutinėje Miuncheno saugumo konferencijoje. Pačios Jungtinės Karalystės lyderiai, desperatiškai bandydami ieškoti sprendimų dėl Brexito įgyvendinimo, prisideda prie naujų atakų Europai, kurioms vis labiau pataikauja ir įvairių kitų ES šalių radikalai tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Briuselį keikti ir kaltinti dėl visų nacionalinės politikos nesėkmių tampa populiaru. Antieuropietiškos jėgos stiprina savo pajėgas ir Lietuvoje, tačiau joms kol kas nelabai sekasi – kaip parodė paskutinė „Eurobarometro” apklausa, Lietuvoje ES pasitikima labiausiai.

Šalyse, norinčiose įstoti į ES, taip pat ne kažin koks paveikslas – Sakartvele ir Moldovoje įsitvirtino vietiniai oligarchai, artėjančiuose Ukrainos Prezidento rinkimuose vyks žūtbūtinė kova tarp Rytų ir Vakarų, gal kiek švelniau, bet taip pat ir Lietuvoje. Kremliaus strategai, matyt, jau seniai suprato, kad ne visada tiesioginės atakos ar net kitų šalių okupacijos gali atnešti geresnių rezultatų nei parama vietos radikalams arba oligarchams, kuriems rūpi tik jų pačių verslo sėkmė. Užimti Kišiniovą, Tbilisį, Kijevą ar Vilnių, nekalbant apie Vašingtoną, Berlyną, Londoną, šiais laikais daug lengviau politiniu keliu, pasitelkiant informacines, kibernetines, energetines atakas. Vienu ar kitu būdu paremti prieš Europą ar JAV nusiteikusius šauklius visada paprasčiau, nei žudyti žmones, rengti tiesiogines karines operacijas. Ypač jeigu Vakarų sostinėse įsivyrauja trumpalaikiai, grupiniai ar asmeniniai interesai, pinigų valdžia, pamirštamos esmines demokratijos ar žmogaus orumo vertybės, atsisakoma ilgalaikės vizijos, demokratijos įtvirtinimo ar plėtros strategijos.

„Brexit“ sėkmė parodė – gerai padirbėjus galima parklupdyti ir vieną stipriausių pasaulio sostinių. Italijoje jau valdo populistai. Dauguma Vidurio Europos lyderių jau žvalgosi į Maskvą. Tikėtina, kad Maskvos ir Pekino tikslas – būsimame Europos Parlamente suburti prieš save pačią, t. y., prieš Europą sukurtą koaliciją, tiesiog užimti Briuselį. Tada beliks užimti Berlyną, kurį kol kas savo rankose laiko senieji krikdemai, bandydami suburti koaliciją už demokratiją ne tik su socialdemokratais, bet ir nauja Vokietijos viltimi – žaliaisiais. Tačiau Maskvos palaikoma Alternatyva Vokietijai tikrai neleis nusiraminti – jos šaukliai ne tik Berlyne, įvairiose Vokietijos žemėse, bet ir Lietuvoje, kitose Vidurio Europos šalyse reiškiasi vis garsiau.

Lietuva, žinoma, bus paskendusi savo vidinėse batalijose. Silpstantys valstiečiai visomis jėgomis bandys pakartoti Sakartvelo ar Moldovos sėkmę, pasitelkę sustiprėjusių komitetų, ypač Kauno, galias. Lietuvos piliečių apsisprendimas paremti vietos oligarchų norą pasistatyti visą piramidę iki pat Daukanto aikštės gali tiesiogiai įtakoti būsimą Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptį. Premjero Skvernelio bandymai prieš metus susidraugauti su Maskva, flirtas su Kinija 16+1 formate kaip ir paskutiniai kosminiai bandymai ištiesti ranką Lukašenkai dėl Astravo yra tik pirmos kregždės, parodančios kokia kryptimi judėtume, jeigu paremsime šią valstietišką kryptį rinkimuose.

Mūsų balsas Europos Parlamento rinkimuose taip pat bus svarbus – ar kartu su senosios Europos kūrėjais krikščionimis demokratais ieškosime naujų vizijų stipresnei Europai, bandysime atverti kelius į ES tai pačiai Ukrainai, Sakartvelui, Moldovai, ar balsuosime už tuos, kuriems visada nepatinka Briuselis, Vašingtonas, bet vis labiau ima patikti Maskva. Esu įsitikinęs, kad mūsų Europtimizmas gali ir turi pasireikšti naujomis vizijomis Europai, kurias galėtume įtvirtinti iškeldami į Briuselį tuos lyderius, kurie ne tik moka užsienio kalbas, bet ir žino kaip įtikinti kitas ES sostines dėl mums svarbiausių energetikos, ekonominių ar geopolitinių interesų. Iškeldami į Briuselį žmones, kurie keikia Europą kiekvieną dieną arba kuriais tiesiog norime atsikratyti, tikrai nesubursime reikiamos koalicijos už tokią Europą, kurioje būtų kuo mažiau Maskvos.

Tiek artėjančiuose Prezidento, tiek Europos Parlamento rinkimuose, galų gale, referendume dėl pilietybės išlaikymo turime balsuoti už viziją didesnei Lietuvai stiprioje transatlantinėje šeimoje, už žmones, kurie neužsidaro ar tuo labiau nenusisuka į rytus ieškodami naujų gelbėtojų, bet žino kaip pasinaudoti atsivėrusia laisve transatlantinėje šeimoje tam, kad sustiprintų tiek Lietuvą, tiek ES, tiek visą laisvą ir demokratišką transatlantinę bendruomenę.

Andriaus Kubiliaus iškėlimas į Europos Tarybos generalinius sekretorius, Prezidentės Grybauskaitės lyderystė tiek Briuselyje, tiek Berlyne, tiek Vašingtone aiškiai parodo, kad turime lyderių, kurie gali į priekį vesti ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą.

Nebandykime pakeisti Europos ją kritikuodami iš šalies, geriau patys išsirinkime tokius stiprius lyderius, kurie galėtų pakeisti Europą perimdami vadovavimą joje ar bent jau kurdami koalicijas su bendraminčiais Vašingtone, Londone, Berlyne, Varšuvoje, Stokholme ar Briuselyje. Be mūsų lyderystės Europoje negalėsime padėti nei Kijevui, nei Tbilisiui, nei Chisinau, nekalbant apie disidentus Minske, Maskvoje ar kitose rytų tautose, kurios seks mūsų pavydžiu, o jeigu neseks – ilgainiui mus pačius nusitemps į savo stepes.

Atsiduodami Maskvos, Pekino ar Minsko darbotvarkėms, garantuotai pralaimėsime, bet jeigu išrinksime lyderius, kurie gali Lietuvos naudai pasitelkti visas Vakarų sostines – neabejotinai laimėsime ir nutiesime tiltus į ateitį ne tik mūsų vaikams, bet ir milijonams ukrainiečių, gruzinų ar kitų mūsų rytų kaimynų atvirai ar slapčia puoselėjančių Vilniaus kelią kaip vienintelį tikrą kelią į laisvę ir demokratiją.