2019.09.06

Ar Lietuva patiria rūpesčio krizę?

Ar Lietuva patiria rūpesčio krizę?
Praėjusį mėnesį Šilalės gyventojus sukrėtė neeilinė biurokratinė istorija. Seną, nevažiuojantį automobilį į metalo laužą pardavusi vieniša mama pusei metų neteko kompensacijos daugiabučio renovacijai.

Valdininkai atėmė kompensaciją, nes moteris neva automobilį pardavė ne už pusę rinkos kainos (valdininkų teigimu bent už 1200 eurų).
Už nebevažiuojantį metalo laužą moteris gavo vos 180 eurų. Valdininkai realios automobilio būklės nevertino, o ją skaičiavo aklai – pagal socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą formulę. Dėka tokių formulių vaiką auginanti mama liko su skolomis ir be kompensacijos.
Kodėl kalbu apie šią istoriją? Mano nuomone, ji puikiai apibūdina mūsų valstybės požiūrį į socialiai pažeidžiamus žmones. Valdantieji gali deklaruoti pagarbą savo žmonėms, rūpestį, gali siūlyti vaučerius ar kelis papildomus eurus išmokoms, tačiau už viską geriau kalba reali situacija. Deja, šiandien mūsų valstybė žmones yra palikusi grumtis su sunkumais vienus. Šeimas, ypač moteris – su darbdavių diskriminacija vien todėl, kad turi vaikų.
Senelius – su mažomis pensijomis (ar žinojote, kad skurdo lygis pensininkų tarpe siekia net 40 proc.?), ligomis, brangiais vaistais ir vienatve. Negalią turinčius – atskirtyje, su apribota judėjimo laisve ar negalėjimu mokytis su visais vaikais pilnavertėse klasėse.
Puikiai suprantu, kad lengviausia yra kritikuoti. Pasiūlyti apgalvotus, veikiančius ir kuriančius pridėtinę vertę sprendimus – nėra lengva. Tačiau tai reiškia, kad tiesiog turime labiau stengtis, daugiau dirbti vardan to, kad gyventume teisingesnėje valstybėje.
Tikiu posakiu, kad visuomenė turėtų būti vertinama pagal tai, kaip ji elgiasi su silpniausiais savo nariais. Tai parodo mūsų brandą ir sugebėjimą kartu sukurti daugiau. Ir atvirkščiai – nesuteikę būtinos paramos tiems, kuriems jos labiausiai reikia, mes dar labiau atskiriame juos nuo visuomenės. Tada mes patiriame rūpesčio krizę.

Pensininkams reikia tik pensijų didinimo?
Pensijų didinimas – be kalbų pats akivaizdžiausias rūpesčio parodymas pensininkams. Tačiau reikia nepamiršti ir kitų svarbių vyresnio amžiaus žmonių problemų: sveikatos apsaugos prieinamumo, globos, vienišumo.
Pavyzdžiui, kaip sprendimas labai įdomus projektas vystomas Žirmūnuose ir Antakalnyje „Senjorų avilys“. Jo metu garbaus amžiaus vilniečiai turės unikalią užimtumo erdvę susitikimams, sportui, galės mokytis kalbų, kompiuterinio raštingumo, verslumo, menų, burtis į klubus, dalyvauti protmūšiuose, žaisti stalo žaidimus, bendrauti.
Dar vienas puikus pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybės vykdomas projektas „Sveikos gyvensenos skatinimas Vilniaus mieste“, skirtas žmonėms nuo 55-erių metų amžiaus. Šio projekto metu vyresnio amžiaus žmonėms organizuojami praktiniai užsiėmimai – linijiniai šokiai, mankštos bei vykdomos teorinės paskaitos fizinio aktyvumo ir sveikatinimo temomis. Jame sudalyvavo jau 650 vyresnio amžiaus vilniečių (o planuojama dar 2000 daugiau).
Be to, kitais metais bus įgyvendinama aktyvaus senėjimo kampanija, prie kurios prisidės politiniai veiksmai sveikatos priežiūros ir sveikatos išsaugojimo bei mokymosi visą gyvenimą srityse.
Tai puikūs pavieniai pavyzdžiai. Tačiau būtinas kompleksinis valstybės požiūris ir konkretūs sprendimai ne tik svarstant, kaip ištraukti pensininkus iš skurdo ribos, bet ir įtraukiant juos į visuomenės gyvenimą. Tam būtini politiniai veiksmai aukščiausiu lygmeniu – Seime.
Valdžia neįgali padėti neįgaliesiems?
Neįgaliųjų bendruomenės pasigenda realių, tačiau kad ir visai paprastų darbų, kurie parodytų, jog jie rūpi valstybei. Tokių, kurie jiems leistų laisvai ir oriai judėti miestuose, patekti į gyvenamąjį namą ar instituciją. Žinau, kad skamba keistokai.
Jūs turbūt įsivaizduojate dirbtinio intelekto pagrindu veikiančius protezus ar liftus visose viešosiose įstaigose, o aš kalbu apie elementariausius takelius ar galimybę su kitais lankyti tą pačią klasę.
Realybė skaudi – Lietuvos sostinėje tik nedaugelis mokyklų ar darželių pasirengę kartu mokyti sveikus ir negalią turinčius vaikus vienoje klasėje. Trūksta infrastruktūros, priemonių, specialiųjų pedagogų. Delsusi Vilniaus miesto savivaldybė apsisprendė imtis įtraukiojo ugdymo – bent vieną seniūnijoje esančią ugdymo įstaigą pritaikyti vaikams su specialiais poreikiais.
Yra gražių socialinių iniciatyvų iš verslo pusės: kavinė „Pirmas blynas“, kurioje dirba vien neįgalieji. Tik norėtųsi dar labiau įgalinti šią mums svarbią visuomenės žmonių grupę, suteikti jiems daugiau pasitikėjimo, labiau atliepti jų lūkesčius.
Mano vizija – visos viešosios įstaigos, visiškai pritaikytos neįgaliesiems bei pilnas integravimas į mokymosi procesą.
Duosim išmokų ir tėvai laimingi tylės?
Liūdna, kad kalbos apie pagalbą šeimoms dažnai darbo rinkoje apsiriboja tik motinystės išmokomis. Per pastarąjį dešimtmetį priemonių būta įvairių, bet esmė liko ta pati – ilginamos motinystės atostogos, įvedamos nedidelės mokestinės lengvatos, atsirado išmokos už vaiką. Ekspertai nuolat kartoja, kad finansinė parama šeimoms brangu, motinystės išmokos ar lengvatos šeimoms daug kainuoja.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Ronaldas Reiganas yra sakęs, kad geriausia socialinė programa yra darbas. Papildyčiau, kad kalbame apie tokį darbą, už kurį moteris gauna tokį patį, t. y. ne mažesnį, atlygį nei vyras.
Privalome sudaryti išskirtines mokestines sąlygas moterims, kad jos nebūtų diskriminuojamos, kai yra priimamos į darbą. Darbdaviams turime organizuoti mokymus apie darbuotojų sklandų grįžimą į darbo rinką po motinystės atostogų.
Darbdavys turėtų kurti saugumo jausmą darbuotojui, kad šis nesijaustų prasčiau negu tie, kurie neturi vaikų. Reikia ieškoti paskatų darbdaviams, kad šie galėtų taikyti darbuotojams lanksčias, leidžiančias darbą ir asmeninį gyvenimą suderinti, darbo sąlygas, pavyzdžiui, darbas nuotoliniu būdu arba lankstus darbo grafikas. Neabejoju, kad taip pat būtinas sprendimas – tai mokestinės naštos mažinimas vaikus auginančioms šeimoms, susilaukus kiekvieno vaiko.
Taigi, atsakau į savo klausimą, iškeltą antraštėje. Ne, nemanau, kad Lietuva patiria rūpesčio krizę. Lėtai, vangiai ir fragmentiškai, tačiau judame link valstybės, kuri geba rūpintis savo silpniausiais. Tačiau tai darome per lėtai. Ir dažniausiai pašalpų pagalba. Neabejoju, jei sąmoningai siūlysime sprendimus mūsų visuomenės problemoms spręsti ir gebėsime dėl jų susitarti – liūdni socialiniai rodikliai keisis į gerąją pusę.
Yra toks posakis – grandinė stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis. Tai puikiai tinka ir valstybei. Mes būsime stiprūs ne tada, kai galvosime tik apie save, o prieš taikant biurokratines formules atsigręšime į šalia esančius. Atrodo, reikia tiek nedaug – žmogiškumo ir noro padėti.

Kitos aktualijos

2020.07.03

„Valdantieji kuria konfliktų politiką, kuris jiems patiems naudinga“

„Valdantieji kuria konfliktų politiką, kuris jiems patiems naudinga“
Skaityti daugiau
2020.07.03

„Atsirado istorinė galimybė turėti ekonomikos proveržį, bet jei elgsimės kaip visada, tai ir rezultatą gausim kaip visada“

„Atsirado istorinė galimybė turėti ekonomikos proveržį, bet jei elgsimės kaip visada, tai ir rezultatą gausim kaip visada“
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti