Pastaraisiais mėnesiais intensyviai keliaujant po Lietuvą, kalbantis su universitetų dėstytojais ir profesijos mokytojais ne vieną kartą teko išgirsti sakant, kad kasmet dalis rudenį pirmą kartą aukštųjų ir profesinių mokyklų duris praveriančių jaunuolių yra beraščiai.

Taip, Jūs perskaitėte teisingai. Baigus dalį Lietuvos mokyklų XXI a. Lietuvoje vis dar (pabrėžiu žodį baigus) galima likti iš esmės beraščiu… ​ ​

Leiskite man užduoti paprastą klausimą. Kaip 12 metų mokykloje mokęsi žmonės gali likti beraščiais? Kur visus tuos metus buvo mokyklų administracijos, kur buvo mokytojai, socialiniai pedagogai ir kiti mokyklų bendruomenės nariai? Po dvylikos mokykloje praleistų metų likę beraščiais, mokiniai praktiškai neturi jokių galimybių siekti geriausio universitetinio išsilavinimo ar karjeros aukštumų. Vadinasi, kad valstybė juos pavedė. Valstybė Jiems pažadėjo, kad taip nebus, bet nesugebėjo ištesėti duoto pažado. Ir man dėl to labai gaila. ​

Prabėgus vasarai, mažiausi Lietuvos piliečiai, tėvų palydėti, rugsėjo 1 d., vėl pravers mokyklų duris ir ateis į valstybės rankas, tikėdamiesi ir pasitikėdami, kad valstybė jais pasirūpins. Jų tėvai ir jie patys tikisi saugumo ir žinių, tikisi, kad ateityje sėkmingai tęs mokslus aukštojoje ar profesinėje mokykloje ir galės teisingai pasirinkti karjeros kelią.

Deja, bet šiandien ne visų vaikų lūkesčiai įgyti kokybišką bendrąjį išsilavinimą išsipildo. Bendraudamas su mokytojais, vaikais ir jų tėvais, skaitydamas tarptautinių organizacijų Lietuvos švietimo būklės įvertinimus, manau, kad mes nuvylėm mažuosius savo šalies piliečius. Visi. Nepriklausomai nuo to, kokiai politinei partijai mes priklausome, ar kas stovi už Švietimo ir mokslo ministerijos vairo.

Gera mokykla Lietuvoje – išimtis, o ne taisyklė ​

Lietuvoje tikrai yra puikių, gerą išsilavinimą ugdytiniams suteikiančių bendrojo lavinimo įstaigų, tačiau jos dažnai prieinamos tik didmiesčiuose gyvenantiems moksleiviams. Tos mokyklos geriausiomis Lietuvos gimnazijomis yra vadinamos ne tik dėl profesionalios vadybos ar puikių mokytojų. Šios mokymo įstaigos turi galimybę atsirinkti geriausius ir labiausiai motyvuotus moksleivius iš visos Lietuvos.

Laikausi nuostatos, kad valstybė šiandien pagrindinį dėmesį turėtų skirti ne geriausioms šalies mokykloms. Vargu ar valstybė joms dar gali pasiūlyti ką nors daug daugiau. Išskirtinis valstybės rūpestis bendrojo ugdymo srityje turi tekti likusiems už geriausiųjų brūkšnio. Ten šiuo metu mokosi tie, kurių galimybės likti Lietuvoje, čia dirbti ir ateityje kurti savo bei savo šeimų gerovę yra mažiausios. ​

​Taip yra ne todėl, kad pastarosiose mokyklose mokosi gabumų stokojantys ar tingūs vaikai. Potencialo turintys moksleiviai geriausios kokybės išsilavinimo dažnai negauna dėl jiems nesudaromų tinkamų ugdymo sąlygų ir nuosekliai prastėjančios regionų socialinės padėties. Mokymo naujovėms atsparios ištuštėjusios miestelių ir kaimų mokyklos šiandien kaip diena ir naktis skiriasi nuo geriausių mokyklų didmiesčiuose, į kurias patenkama tik išlaikius stojamuosius egzaminus.

Nepertvarkyta švietimo sistema kuria socialinę atskirtį

​Lietuvos švietimo sistema šiuo metu labiausiai pasirūpina tik materialiai ir psichologiškai saugioje aplinkoje augančiais bei ypatingų poreikių neturinčiais didmiesčių moksleiviais. Visiems kitiems, net ir gabiems, tačiau gyvenantiems atokesniuose Lietuvos kampeliuose, esantiems iš nepasiturinčių šeimų ar turintiems specialiųjų poreikių, pasisekė kur kas mažiau. Šiems jauniesiems piliečiams valstybė paprasčiausiai neužtikrina vienodų gyvenimo pradžios galimybių.

​Socialinė įtrauktis (angl. social inclusion) mokykliniame amžiuje yra viena esminių sąlygų siekiant sėkmingai išugdyti visavertę ir visapusišką asmenybę. Todėl Lietuvoje stebimos tendencijos gąsdina – prastėjanti šalies demografinė padėtis ir didėjantis paprastų mokyklų atsilikimas nuo geriausiųjų gimnazijų kuria getų (JAV vadinamų inner city schools) sistemą. ​

Tokia sistema pasireiškia tuo, kad prie geriausių mokyklų nutįsta ilgiausios eilės, o greta veikiančiose ir žemą mokslo kokybę tegalinčiose pasiūlyti mokyklose mokosi didžioji dalis šalies moksleivių. Taip faktiškai įtvirtinamas neteisingumas ir pačios valstybės pastangomis sukuriamas uždaras skurdo bei socialinės atskirties ratas. Aukštos ugdymo kokybės neužtikrinančiose mokyklose išugdyti mokiniai neretai yra pasmerkti. Todėl valstybės bendrojo ugdymo politika turi būti formuojama taip, kad nuo geriausiųjų gimnazijų atsiliekančioms mokykloms būtų suteiktos visos sąlygos pasitempti iš esmės. ​ ​

Gerąsias ir pasiteisinusias praktikas sėkmingose mokyklose būtina pakartoti ir kitur. Šių praktikų sklaida ypač svarbi į mokyklas, kurioms įgyvendinti ugdymo tikslus sekasi sunkiausiai. Reikia sudaryti sąlygas geriausius rezultatus ir pažangą rodančioms mokykloms replikuoti savo sėkmę – todėl būtina inicijuoti gerųjų ugdymo praktikų sklaidos programą, padėsiančią pakartoti sėkmingų mokyklų veiklos modelius, diegiant jau pasiteisinusią ugdymo praktiką ir vadybos metodus probleminėse mokyklose. ​

Lietuvos švietimo vizija – geriausias išsilavinimas kiekvienam jo siekiančiam

Neatidėliotinu nacionalinės svarbos uždaviniu turi tapti aukščiausios kokybės išsilavinimo suteikimas kiekvienam besimokančiajam nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos, šeimos socioekonominės aplinkos ar specialiųjų ugdymo(si) poreikių. Tam būtina iš esmės permąstyti Lietuvos bendrojo ugdymo ateitį.

​Prieš keletą savaičių pristatėme TS-LKD švietimo programą, kuria įsipareigojame pasiekti ambicingą tikslą – vykdant svarbiausius neatidėliotinus pokyčius, parengti ir pradėti įgyvendinti Naują Lietuvos švietimo koncepciją – Lietuvos švietimui suteikti ilgalaikę strateginę viziją. Nauja švietimo koncepcija, apimanti visas švietimo sistemos grandis ir pateikianti strateginę Lietuvos švietimo viziją, turi tapti kelrode žvaigžde, Lietuvos švietimo sistemos vystymo(si) kelyje. ​

​Svarbiausias naujos koncepcijos uždavinys turėtų būti aiškiai apibrėžti pagrindinį ilgalaikį švietimo sistemos tikslą, kuris nekintamu išliktų artimiausius 20-30 metų. Tokiu ilgalaikiu tikslu laikome geriausios kokybės išsilavinimą kiekvienam jo siekiančiam. ​

Esame tikri, kad šį tikslą galime pasiekti labiau individualizuodami ugdymą mokyklose. Kai atsižvelgiant į kiekvieno mokinio gebėjimus yra parenkami būtent tam mokiniui geriausiai tinkantys ugdymo metodai ir užduotys.Kiekvienoje Lietuvos mokymo įstaigoje paskatinimo ir dėmesio privalo sulaukti visi besimokantieji: talentams turi būti sudaromos pačios geriausios sąlygos nuosekliai ugdyti savo išskirtinius gebėjimus, tie, kurie mokosi gerai, bet galėtų dar geriau, turi būti motyvuojami atrasti savo stipriąsias puses ir siekti pačių aukščiausių tikslų ir rezultatų. Tiems, kuriems mokymo įstaigose sekasi sunkiausiai, turėtų sulaukti ypatingo mokytojų dėmesio, idant baigę mokyklą nepatektų į visuomenės užribį.

Kaip sukursime išsilavinusią Lietuvą?

​Mokinių pažanga priklauso nuo mokytojų ir ugdymo kokybės, o ši tiesiogiai priklauso nuo mokyklų vadovų lyderystės. Mokyklų vadovų atranka turi būti paremta jų aukšta kvalifikacija ir vadybiniais gebėjimais, o ne politiniais kriterijais. Remsimės geriausia Vakarų praktika ir į mokyklų vadovybės atranką per sprendimo galią turinčias tėvų ir pedagogų tarybas mokyklose įtrauksime tėvus bei socialinius mokyklos partnerius. ​ ​

Mokykla turi pereiti prie individualaus santykio su vaiku, kad individualizuotas ugdymas taptų realybe, mokinių lūkesčiai pateisinti, poreikiai atliepti, o gebėjimai ugdomi. Raktas į ugdymo kokybę ir esminius pokyčius švietimo sistemoje yra mokytojai – geriausią išsilavinimą įgiję, kūrybingi ir nuolat tobulėti siekiantys pedagogai. Būtent jiems privalome skirti ypatingą dėmesį, norėdami, kad kiekvienas besimokantysis įgytų geriausią išsilavinimą. ​ ​

Mokytojo profesija yra viena iš pašaukimo reikalaujančių profesijų (lot. professio – pašaukimas), kurią renkamasi ne tik dėl finansinio atlygio. Tik užtikrinę orias darbo sąlygas mokytojams – konkurencingą atlyginimą, saugią ir motyvuojančią darbo aplinką, visą reikiamą pagalbą ugdymo procese – galime tikėtis tikro proveržio Lietuvos švietimo sistemoje, galime viltis, kad kiekviena mokykla suteiks geriausią išsilavinimą kiekvienam jo siekiančiam, o ilgainiui augs ir mokytojo profesijos prestižas, ją rinksis motyvuoti ir aukštais gebėjimais pasižymintys žmonės. ​

Mokytojams turi būti padedama susitvarkyti su jiems tenkančiu krūviu, daugiau laiko skirti kiekvienam mokiniui ir ugdyti jo gebėjimus. Todėl sieksime, kad kiekvienoje mokykloje, atsižvelgiant į mokinių, mokytojų skaičių ir jų poreikius, dirbtų atitinkamas skaičius mokytojų padėjėjų, socialinių pedagogų, psichologų, karjeros specialistų ir kitų ugdymo procese svarbų vaidmenį atliekančių darbuotojų. ​ ​

Tam, kad mokytojai turėtų daugiau laiko ir galimybių įvertinti kiekvieno vaiko poreikius ir galimybes, dėl tinkamiausių ugdymo metodų diskutuoti su tėvais ir mokyklos bendruomene, reikia žymiai sumažinti mokytojams tenkančią švietimo biurokratiją ir reguliavimo „iš viršaus“ apimtis.

​Kaip jau seniai įprasta daugelyje vakarų valstybių, ilgainiui kiekvienas mokytojas savarankiškai spręs, kaip dirbti su savo ugdomais moksleiviais, kad šie taptų sėkmingomis ir visavertėmis asmenybėmis. Tačiau tam būtina tinkamai pasiruošti – tokią atsakomybę gali prisiimti tik labai gerai išsilavinę ir nuolat tobulėti siekiantys mokytojai.

Todėl nuosekliai pereisime prie reikalavimo, kad kiekvienas mokytojas būtų įgijęs magistro laipsnį. Lietuvai reikia eiti Vakarų valstybių pramintu keliu ir leisti geriausiems šalies universitetams laisvai siūlyti pedagoginę kvalifikaciją (edukologinius modulius) bakalauro laipsnį jau įgijusiems žmonėms. Įgijusiam specialybę pasirinktame universitete absolventui turi būti suteikta galimybė apsispręsti, ką toliau veikti – dirbti, toliau gilinti akademines žinias ar tapti bendrojo arba ikimokyklinio ugdymo pedagogu ir ugdyti augančią Lietuvos ateitį. ​

Siekdami, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas įgytų aukščiausios kokybės išsilavinimą, užaugtų asmenybe ir jokiu būdu neliktų beraščiu, galėtų dirbti geriausiai asmeninį potencialą atskleidžiantį, gerai apmokamą darbą ir rinktųsi savo šeimos ir valstybės ateitį kurti Lietuvoje, investuosime į visiems prieinamą kokybišką švietimą bendrojo ugdymo įstaigose. Nebegalime naikinti Lietuvos vaikų galimybių ir šalies ateities potencialo.