Talpi tema, galima diskutuoti per naktis. O klausimas labai paprastas: kiek esame pasirengę jo atsisakyti dėl pragmatinių ir gal iš tikro svarbių dalykų. Noriu paliesti dar plačiai neišdiskutuotą, užrašų antkapiniuose paminkluose, klausimą.

Rudeniop Lietuva iškilmingai perlaidos 1863 metų sukilimo vadų ir žymių to meto sukilėlių palaikus. Jiems jau ruošiama Rasų kapinių koplyčia ir, tikiu, Rasos taps tikru Tautos didvyrių panteonu. Čia – broliai Jonas ir Petras Vileišiai, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Lietuvos savanoriai, ginę sostinę Vilnių, nežinomi Lietuvos kariai, 1831 ir 1863 metų sukilėliai, pagaliau ir nesenai iš užmaršties visuomenei prikelta Marcelė Kubiliūtė. Ir tai tik keletas pavardžių…

Vaikštant po kapines, skaitant įvairiomis kalbomis užrašytas besiilsinčiųjų pavardes, supranti, kad rašyta taip, kaip tuo metu derėta. Tai tinka ir šiems laikams. Lietuva Lietuvoje perlaidoja didvyrius ir užrašai ant jų karstų turėtų būti lietuviški, nes kitaip tai bus ne valstybinės laidotuvės, jei valstybinei kalbai reikia „palydovų“.

Suprasčiau, jei būtų nutarta sukilėlių vardus ir pavardes užrašyti lenkiškai, nes jie ir patys taip rašė. Tačiau Adomą Mickevičių mes rašome lietuviškai ar ne šimtą metų. Tačiau jeigu lenkai teisūs – nereikia rašyti Adomo Mickevičiaus ir lietuviškai. Tačiau tada prarandame (atsisakome?) savo tradicijos, kurios puoselėjimas ir laikymasis yra Tautos savigarbą liudijantis pamatas.

Dar čia kaimynai gudai subruzdo ir reikalauja, kad bent jau Kosto Kalinausko pavardė būtų ir gudiškai užrašyta. Trimis kalbomis pavardės rašymas – nerimta. Vienas žmogus – trys pavardės, kaip muziejuje, kad visiems besilankantiems būtų viskas aišku.

Tik matote, tai ne muziejaus eksponato informacinė lentelė, tai Panteonas kovotojų už Lietuvos (o ją jie visi suprato to meto kategorijomis) laisvę nuo maskolijos. O gal taip gims nauja tradicija ir pavardes mūsų istorijos veikėjų rašysime trejopai? Sutinku, šalia koplyčios – kolumbariumo galėtų atsirasti informacinė lenta su keliomis kalbomis parašytu tekstu, kas čia atgulė amžinojo poilsio.

Tiesa, muziejinio „stiliaus“ gynėjai aiškina, kad perlaidojamųjų didvyrių vardai ir pavardės užrašytos bus pagal bažnyčios knygas ar kaip jie patys pasirašinėjo. Jei taip, tai tada brolyčiai turėsime darbo visoj Lietuvoj.

Norint būti nuosekliams reikės antkapius ir paminklus perrašyti, pvz., Simonas Daukantas taps Szymon Dowkont, o jau su patriarcho Jono Basanavičiaus „tikrąja“ pavarde kils kelblumų, nes daktaras savo sudarytame giminės medyje rado ir Bosonoicz, Basanoicz, Bosonowicz, Bosenowicz, Basenowicz, Basianowicz, Basienowicz, Basiniewicz, Basinowicz, Basanowicz, Bassanowicz, Basonowicz, Bassonowicz, Basnewicz, Basawicz ir Basanowa… Pats prisistatinėjo ir J. Basanowicz ar net Ivan Jurjevič Basanovič.

Turint laiko ir noro, galima visas mūsų tautinių didvyrių iš XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios pavardes perrašyti, nes esą jie taip tada pasirašinėjo, ar jų pavardės buvo taip užrašomos.

Įdomu, kaip Lenkijoje būtų buvę sureaguota į Lietuvos prašymą, kad ant Česlovo Milošo kapo būtų užrašai dviem kalbomis, nekalbu jau apie Gudiją, kur kaip gybai po lietaus dygsta giedziminai ir mindovgai.

Žinoma, patikrintas „valstybininkas“ tuojau pat sukritikuos tokį mano „trumparegišką“ nusistatymą: lenkai mums svarbesni nei mes jiems, rimti sąjungininkai kietojo ir energetinio saugumo baruose. Ir be viso kito, mes jau jiems tai, pažadėjome. O ir gudus jau pakvietėme į valstybinę sukilėlių perlaidojimo ceremoniją, kurios trikalbė autorystė priklauso Premjerui S. Skverneliui. Premjerui, kurio komanda planuojamus trikalbius užrašus vadina išmintinga istorijos politika, nors patys gal ir net nesuvokia, ką reiškia šių dviejų žodžių junginys.

Istorijos politika siūlau vadinti sistemingas valstybės pastangas lavinti tiesai ir patriotizmui ištikimą kolektyvinę atmintį – atmintį, atsparią propagandos tvanui iš kaimyninių valstybių ir mūsų istorijos klastojimams.

Istorijos politikos reikia ne tik tam, kad susikalbėtume tarpusavyje ir išliktume sąmoningi valstybės piliečiai, bet ir tam, kad Lietuva oriai susikalbėtų su partneriais, nesižemindama, neaukodama istorinės tiesos dėl trumpalaikės naudos ir neprarasdama valstybės orumo.