Šį mėnesį sužinojome dvi nemalonias naujienas. Pirmoji: rugpjūčio 8-ąją per sprogimą raketų bandymų poligone netoli šiaurinio Severodvinsko miesto Archangelsko srityje žuvo septyni ir buvo sužeisti šeši žmonės. Po šio incidento Severodvinske buvo užfiksuotas trumpalaikis spinduliuotės padidėjimas – kaip spėjama, viršijęs natūralų foną nuo 4 iki 16 kartų. Netrukus dvi Rusijoje įsikūrusios radiacijos matavimo stotys – Kirove ir Dubnoje – nutraukė duomenų tiekimą tarptautinei agentūrai, tuo sukeldamos daug klausimų pasaulio bendruomenei. Po kelių dienų, pranešusios apie problemas dėl ryšių ir tinklų, jos atnaujino duomenų perdavimą. Akivaizdu, jog toks informacijos slėpimas parodė Rusijos pastangas slėpti sprogimo aplinkybes, susijusias su naujo slaptojo ginklo gamyba. Nuo Černobylio katastrofos praėjus daugiau kaip 30-iai metų Rusijos valdžia ir toliau laikosi tradicijos neinformuoti savo – o ir kitų šalių piliečių – apie galimą pavojų jų sveikatai.

Antroji: rugpjūčio 23-iosios, Baltijos kelio 30-ųjų metinių išvakarėse, Latvija nusprendė importuoti elektrą iš Rusijos ir Baltarusijos, tad tampa įmanoma, kad Astravo atominė elektrinė turės kam tiekti savo elektros perteklių.

Iliuzijų ir „planų chuliganų“, jog Astravo atominė elektrinė virs kažkokia kitokia, gal dujine, gal vėjais varoma jėgaine, lieka vis mažiau. Kalbama apie galimą jos paleidimą jau šį rudenį. Astravo atominę elektrinę Lietuva laiko nesaugia. Projektas plėtojamas vos 50 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus nesilaikant aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų. Pasitikėjimo neįkvėpė bent keli statybos metu įvykę rimti incidentai, informacijos slėpimas, taip pat ir iki šiol tvyranti nežinia, kur dėti naktį pagamintą elektrą.

Nors prieš nepilnas dvi savaites Baltarusijos branduolinės saugos reguliatorius paviešino streso testų proceso metu identifikuotų trūkumų Astravo atominėje elektrinėje pašalinimo planą, tačiau iki deklaruojamo elektrinės paleidimo šis planas nenumato įgyvendinti tarptautinių ekspertų pateiktų rekomendacijų, o kai kurių priemonių įgyvendinimo poreikis bus svarstomas jau po paleidimo.

Ar Lietuva pasiruošusi galimai tokios elektrinės, esančios tik 50 km nuo sostinės Vilniaus, avarijai? Ar kalbama apie 600 000 vilniečių evakuaciją, jei vėjas imtų nešti radioaktyvų debesį Vilniaus kryptimi? Kaip tam ruošiamasi?

Apie tokį incidentą Baltarusija turėtų Lietuvą informuoti tarptautiniu lygiu. Tačiau Lietuvos aplinkos apsaugos agentūra kuruoja monitoringo sistemą RADIS, į kurią sujungtos 43 stotelės stebi radiacinį foną, tad apie tokį avariją sužinotume jau per valandą. Lietuvos pasienyje yra 14 modernių ankstyvojo perspėjimo stočių. Toks monitoringo tinklas egzistuoja visoje Europoje.

„Įvykus avarijai atominėje elektrinėje, gyventojai būtų informuoti trumpaisiais pranešimais į mobiliuosius telefonus sirenų kauksmu. Sužinojus apie nelaimę reikia kuo skubiau eiti į artimiausią pastatą, kurio langai ir sienos nepažeisti. Patekus į patalpas uždaryti duris ir langus, užsandarinti vėdinimo angas. Saugiausia likti pastato centre ar rūsyje. Ir galiausiai sekti informaciją per radiją ir televiziją, kur būtų platinama tiksli informacija ir patarimai, ką daryti toliau“ – tokius ir panašius patarimus galime perskaityti Radiacinės saugos centro, Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento tinklalapiuose.

Nutikus didelei avarijai, Astravo jėgainėje pirmiausia būtų evakuoti pasienio regionų, esančių 30 km apsauginėje zonoje, gyventojai. Jų priėmimas jau yra suderintas su kitų rajonų savivaldybėmis. O ar reikėtų evakuoti vilniečius? „Mes kreipėmės į įvairias savivaldybes dėl galimybės priimti vilniečius, bet kol kas Vilniaus evakavimas nėra numatytas, tad ir perkėlimo atveju nenumatytos savivaldybės“, – sako Sandra Norbutaitė, Vilniaus m. savivaldybės Civilinės saugos skyriaus vedėja. Ji teigia, kad, nors Vilniaus m. savivaldybei yra deleguota radiacinės saugos funkcija, tam nėra skirta metodikos ir lėšų. Pasak specialistės, metodiką turėtų parengti Radiacinės saugos centras (RSC), priklausantis Sveikatos apsaugos ministerijai, tačiau RSC pozicija tokia, kad papildomo finansavimo nereikia, nes čia Vidaus reikalų ministerijos reikalai. Tuo tarpu VRM požiūriu, papildomų darbų savivaldybė neturi ir VRM nieko neskirs.

Pasak S. Norbutaitės, rengiantis galimai avarijai Astravo jėgainėje reikėtų valstybinio lygmens sprendimų. Radioaktyviomis medžiagomis užteršta Neris vandenį neštų ir kitiems miestams, jau nekalbant apie užterštą orą ir žemę. „Hidrogeologijos tarnyba turėtų parengti priemonių plano mokslinės pusės dalį apie taršą, o Vilniaus, Kauno ir Jonavos savivaldybės – technologinę dalį, apibrėžiančią sprendimus, tačiau mes išgirdome, kad tam neskirta pinigų“, – teigia Civilinės saugos skyriaus specialistė, pasak kurios, viskas vyksta popamokinės veiklos principu, nes nėra aiškaus centralizuoto koordinavimo.

Tačiau Lietuva turi Valstybinį gyventojų apsaugos planą branduolinės ar radiologinės avarijos atveju, kuriame numatyti 24 institucijų veiksmai, apimantys gyventojų apsaugą, informavimą ir perspėjimą, evakuaciją, jodo profilaktiką, radionuklidais užteršto maisto, geriamojo vandens, ne maisto produktų vartojimo apribojimą ir kitas priemones. Šis planas neseniai buvo atnaujintas, atsižvelgiant į Radiacinės saugos centro, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Aplinkos apsaugos agentūros išanalizuotą ir pateiktą branduolinės avarijos Baltarusijos AE blogiausio scenarijaus vertinimą.

Apie ketinimus įsigyti 4 mln. kalio jodido tablečių 1 milijonui gyventojų, gyvenančių 100 km spinduliu nuo Astravo, prakalbo Sveikatos ministerija. Kalio jodidą patartina išgerti per kelias valandas nuo radiacinio fono padidėjimo. Jis ypač būtų svarbus jauniems, iki 40 metų žmonėms, kurių skydliaukei radioaktyvusis jodas kelia pavojų. Po Černobylio atominės jėgainės avarijos Jungtinių Tautų mokslinis komitetas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui tirti (toliau – UNSCEAR) 2011 m. nustatė, kad 1991–2005 metais Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje 6 848 skydliaukės vėžio atvejai buvo registruoti būtent tiems asmenims, kurie Černobylio katastrofos metu buvo jaunesni nei 18 m.

Tačiau kada, kaip ir kas išdalintų šias tabletes bei paaiškintų apie jų naudojimą? Apie jų dalinimą įvykus radiaciniam nuotėkiui nėra ko ir kalbėti, nes po 8 valandų, į skydliaukę jau patekus radioaktyvaus jodo, jos taptų nebereikalingos. Radiacinės saugos centras siūlo tabletes dalinti mokyklose, jaunų žmonių kolektyvuose, o Vilniaus m. savivaldybė kol kas svarsto šias tabletes dalinti per šeimos gydytojus, taip pat aprūpinti jomis kiekvieno automobilio vaistinėlę. Tačiau tabletes gyventojams reikėtų padalinti iš anksto, o ne kilus panikai.

Kol kas be atsakymo lieka ir vilniečių aprūpinimas maistu, vandeniu, būtiniausiomis medžiagomis ekstremalių situacijų atveju. Ūkio subjektai kol kas nėra suinteresuoti susitarimais su savivaldybe, kuriais jie būtų įpareigoti pateikti savo parduodamą produkciją savivaldybei katastrofos atveju. Pasak S. Norbutaitės, analogiška situacija yra su tokiais objektais kaip Vilniaus pramogų arena, Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, kuriose savivaldybė norėtų numatyti vietą gyventojų sanitariniam švarinimui atlikti. Ši valstybinio lygmens problema yra aktuali ne tik civilinės saugos funkcijai, bet taip pat ir mobilizacijai.

Rugsėjo 5 d. buvo numatytos Vilniaus pratybos, planuojant imituojamą vilniečių evakuaciją, Astravo jėgainėje įvykus branduoliniam incidentui. „Scenarijus apims imitavimą, kad tam tikrą dalį Vilniaus reikia evakuoti, žmonės bus siunčiami į vadinamuosius švarinimo punktus, punktas bus įrengtas prie „Siemens“ arenos“. Ten mes tą procedūrą atliksime: perrengsime žmones, susodinsime į autobusus ir Ukmergės gatve palydėsime Ukmergės kryptimi“, – dar liepos mėnesį sakė Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis. Tačiau pratybose atsisakė dalyvauti  Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai, kurie keturių dienų pratyboms, įvyksiančioms spalio mėnesį, rengiasi dar nuo praėjusių metų žiemos. Rugpjūčio 22 d. Vilniaus m. savivaldybė gavo žinią, kad jose nedalyvaus ir kariuomenė, tad pratybų galiausiai buvo atsisakyta.

„Prevencija ir pasiruošimas, augant ekonomikai, deja, nebūna pirmoje vietoje…“ – sako Vilniaus savivaldybės administracijos vadovas P. Poderskis.

Černobylis turėjo B. Ščerbiną ir V. Legasovą. Panašu, kad Lietuvoje, vykstant ambicijų kovoms ir institucijų stumdymuisi alkūnėmis, kol kas neaišku, kas imtųsi lyderystės realaus pavojaus atveju.