Dabar [2001] Maskvoje veikiantis Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo sociologinių tyrimų centras parengė tyrimą „Slavų stačiatikių civilizacijos NVS teritorijoje aktualios problemos“.

Mes Vilniuje organizavome „Civilizacijų dialogą“, o tie maskviečiai skelbia, kad viena svarbiausių nūdienos problemų – civilizacijų atribojimas (razmeževanije). Jiems rūpi, kad slavų stačiatikiai neprarastų savitumo, išsaugotų „elgesio genotipą“ ir „trivienę rusų tautą“, kurią sudaro didžiarusiai, baltarusiai ir dar mažarusiai, „šiandien vadinami ukrainiečiais“. Taip grįžtame nebe į stalinizmą, o į XIX šimtmetį. Fašizmo pradmenys buvo jau ten. Skirtumas tik tas, kad „trivieniai“, atseit šiandien prispausti ne tik Baltijos valstybėse, bet ir pačioje Rusijoje. Reikia permainų Kremliuje, aukštuose valstybės valdymo lygmenyse, reikia kovoti prieš dabartinį „demokratinį“ genocidą, kuris ženkliai apgriovė įprastinius slavų elgesio ir mąstymo stereotipus…“ Apie visa tai praėjusį mėnesį dėstė “Kaliningradskaja pravda” (2001-08-05).

Tuo tarpu Lietuvos premjero patarėjas [Arvydas Juozaitis] dėsto visai kitokią praudą: “Osamas bin Ladenas kerta Vakarų civilizacijai… Rusijoje” (“Kauno diena”, 2001-09-15). Turimas galvoje, matyt, “išvietėse skerdžiamų” čečėnų pasipriešinimas. Tačiau “Vakarų civilizacija Rusijoje” arba Rusija kaip Vakarų civilizacijos gynėja – tai tikra posovietinės arba neosovietinės Rusijos politikų svajonė, kad tik Vakarai taip galvotų, primokėtų ir laimintų, o priimti Vakarų civilizacijos, draudžiančios kariuomenei žudyti civilius, visai nereikia. Ir slavų stačiatikių vadovai ligi šiol pasišiaušę prieš Romą, katalikybė traktuojama blogiau negu islamas, tai kokie čia Rusijoje “Vakarai”? Net minėtasis tyrimų centras Maskvoje civilizacijas atskiria kitaip.

Žr. „XXI amžius“, 2001-09-19 (Pavad.: „Neva civilizacijų karas“)

Post scriptum, 2018.

Pasaulis lyg nesikeičia, o vis dėlto gabalais kinta. Per 17 metų pasikeitė ir politinis Europos žemėlapis – išaugo Europos Sąjunga, – ir civilizacinės priešpriešos samprata. Konfrontuoja demokratijos ir teroristinės nedemokratijos. Imperinė Maskvos stačiatikybė, nuo carų epochos tapatinusis su Rusijos hegemonija ir teritorine plėtra, patiria išmėginimų.

Baisus smūgis deržavininkams yra Konstantinopolio pasaulinio stačiatikybės centro sprendimas pripažinti savarankišką Ukrainos stačiatikių bažnyčią, nebepavaldžią Maskvai. Šios patriarchas įsižeidęs atsiskiria nuo Konstantinopolio, tampa atskalūnais. Lyg „rusų pasaulio“ mitui dar nepakaktų blaivinamųjų, Vidurio Azijos valstybės atsisako kirilicos, renkasi lotynišką vakarietišką alfabetą. Ką dar begali Maskva? – nebent praryti Baltarusiją…