A. Ažubalis
2018.12.11

Atsitiktiniai žmonės Lietuvos Vyriausybėje

Atsitiktiniai žmonės Lietuvos Vyriausybėje

Dėl praėjusią savaitę atleistų trijų ministrų politikos užkulisiuose jau seniai buvo klausiama ne „ar trauksis?“, o „kada trauksis?“. Švietimo, kultūros ir aplinkos apsaugos ministrų padarytų nevykusių sprendimų sąrašas yra nemenkas – tai liudija net sąlyginės ekonominės gerovės metu vykstantys masiniai švietimu, kultūra ir aplinkosauga susirūpinusių žmonių protestai. Žmonės pyksta ne tik dėl prieštaringų ministrų sprendimų skambiai pavadintų reformomis, nepakankamų atlyginimų, bet ir netęsiamų esminių rinkiminių pažadų, kurie atvedė LVŽS į valdžią.

Ką jau ką, tačiau kelti bangas visuomenėje atstatydinti ministrai gebėjo: J. Petrauskienės siūlyta „reforma“ sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą į humanitarinių tyrimų centrą, privalomo baigiamajam egzaminui lietuvių literatūros autorių sąrašo panaikinimas, mokytojų „etatinio apmokėjimo“ klystkeliai.

L. Ruokytė-Jonsson valstybės šimtmečiui „padovanojo“ Lukiškių aikštės paminklo konkurso skandalą, bandė „optimizuoti“ Lietuvos istorijos muziejų, neiškovojo ir didesnių atlyginimų kultūros įstaigų darbuotojams, o menki kai kurių teatrų ar kitų kultūros įstaigų biudžetai taps dar labiau apkarpyti.

Kęstutis Navickas „prastūmė“ abejotinos vertės urėdijų reformą, „apgynė“ Lietuvos gamtą – palikęs miškus be patyrusių miškininkų ir sukūręs gerai apmokamas darbo vietas Vilniaus ir Kauno „miškininkams“. Nepasipriešino ministras ir Vyriausybės sprendimui didinti valstybinių miškų kirtimo normą, neįgyvendino ir LVŽS programoje minimo plynų kirtimų draudimo.

Norėčiau tik paklausti: kur dar bent du ministrai? – Tai visą šią košę dėl biudžetininkų atlyginimų užviręs, ir nepaisant biudžeto svarstymo Seime, viešumos pastaruoju metu, matyt, sąmoningai vengiantis finansų ministras Vilius Šapoka bei vaikų teisių apsaugos idėją sukompromitavęs ministras Linas Kukuraitis.

Tarp mano kolegų paplitęs teiginys (ir visai pagrįstai), kad atleisti ministrai iš dalies yra bendros premjero Sauliaus Skvernelio ir finansų ministro politikos aukos – kuomet ekonominio pakilimo metu buvo sumažintas biudžeto surinkimas, siekiant kitais metais po truputį (15 – 20 eurų) „pabarstyti“ visiems šalies gyventojams, paliekant pašalėje menkus biudžetininkų atlyginimus.

Kita vertus, tai, ką matome yra tipiškas technokratų vyriausybės nubyrėjimas. Visi ministrai, kurie buvo atstatydinti, yra ne politikai ir geriausiu atveju būtų galėję dirbti aukšto rango politikų patarėjais vienu ar kitu klausimu. Atleistoji trijulė neatėjo iš kokios nors partijos su idėjomis ar programa. Jie atėjo iš NVO ar atašė lygio pozicijų, neturėdami jokios politinės patirties ir jokių politinių įsipareigojimų rinkėjams, atskaitomybės jiems – tiesiog atsitiktiniai žmonės.

Todėl ir rimto palaikymo Seime jie negalėjo tikėtis. Panaši situacija yra ir su likusiais ministrais. Užtenka paklausti: prieš ką atsakingi ir kam įsipareigoję pvz., V. Šapoka ar L. Kukuraitis? Su kuo jie sieja savo politinę ateitį, ir kam jie yra atsakingi? Į ką jie remsis sulaukę spaudimo iš to paties S. Skvernelio?

Tokie technokratiški – profesionalūs „ministrai be rūpesčių“ sukelia sumaištį, nes nesuvaldo elementarių politikoje pasitaikančių situacijų. Kaip rodo jų veiklos dienoraštis, į žmonių reikalavimus iš pradžių reaguoja arogantiškai, arba juos ignoruoja, nes kodėl gi ne? Ar per paskutinius rinkimus jiems teko aktyviai bendrauti su rinkėjais? Ar teks įsitraukti į rinkiminę kampaniją per sekančius? Klausimai retoriniai.

Panašūs dalykai atsitinka tada, kai atsitiktiniai žmonės patenka į itin svarbias pareigas. Jokių garantijų, kad panašios situacijos nepasikartos. Eidama į rinkimus LVŽS vadovybė, pasinaudodama išaugusiu gyventojų nepasitikėjimu partijomis ir politine sistema, kartojo mantrą apie šviesų Lietuvos rytojų, į kurį mus nuves technokratų – profesionalų vyriausybė. Tačiau politinė praktika liudija ką kitą: demokratines valstybes valdo politikai, deleguoti politinių partijų. Technokratų vyriausybė – gelbėjimosi ratas, metamas krizinėse situacijose, kai politinės partijų svarstyklės tampa apyligės ar išbalansuotos.

Kai kas spėlioja, kad atleisdamas ir vėliau paskirdamas naujus ministrus S. Skvernelis bandys skelbti apie „naują pradžią“, kaip kad įvyko Lenkijoje, kuomet įpusėjus kadencijai pasitraukė pusė viso ministrų kabineto, įskaitant premjerę. Vis dėlto, situacija esmingai skiriasi: Lenkijoje Vyriausybė buvo tik pergrupuota ir visuomenėje populiarūs politikai užėmė kitas atsakingas pareigas, o jų vietas iškart užėmė kiti kompetentingi ir visuomenei gerai žinomi politikai. Lenkijos Vyriausybė persigrupavo ne dėl krizės ar gyventojų palaikymo sumažėjimo, bet dėl siekio įgauti naują pagreitį tęsiant pradėtus darbus.

Premjero S. Skvernelio taktika kitokia – jam patogu turėti atsitiktinius žmones. Nes jei ministrais tampa politikai ir dar su Seimo nario mandatu, jie paprastai turi papildomų galios svertų ir su tokiais politikais net premjeras turi skaitytis. Prisirinkęs iš šalies nepatyrusių, taip vadinamų technokratų – profesionalų, S. Skvernelis gali jaustis ramus, kad juos, atėjus laikui, paspausti ar patraukti į šoną nebus sudėtinga, o ir politinių bruzdėjimų nekils.

 

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų