Šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai dar kartą pademonstravo, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistemos orientavimasis į kiekybinius, bet ne į kokybinius rodiklius yra pražūtingas.

Iš tikrųjų tai niekam ne naujiena – apie situaciją aukštojo mokslo sistemoje, kurią Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis vaizdžiai pavadino siaubo filmu „Gyvi numirėliai“, kalbama jau ne vienerius metus. Akivaizdu, kad pokyčiai aukštojo mokslo sistemoje yra būtini – dabartinė situacija netenkina nei valstybės, nei dėstytojų ar studentų lūkesčių ir poreikių.

Deja, ryžto priimti reikalingus sprendimus ši vyriausybė taip ir neatrado. Per pastaruosius ketverius metus Lietuvos aukštojo mokslo sistema, neturėdama aiškios mokslo ir studijų plėtros vizijos, ir toliau dreifavo trumpalaikių ir dažnai tarpusavyje nesuderinamų iniciatyvų bei pavienių sprendimų jūroje. Tenka apgailestauti, kad mus ir šiuo atžvilgiu lenkia estai ir kad ketverių aukštojo mokslo srityje prarastų metų jau nebesusigrąžinsime. Tačiau negalime leisti, kad ir ateinantys ketveri metai taptų iššvaistytų galimybių metais.

Tarptautiniai ir šalies ekspertai metai iš metų atkreipia dėmesį į esmines šalies aukštojo mokslo sistemos problemas. Lietuvoje neefektyviai panaudojama egzistuojanti mokslo ir studijų infrastruktūra, neužtikrinama pakankama studijų kokybė, yra daug besidubliuojančių studijų programų, o dėstytojai ir tyrėjai gauna per mažus atlyginimus, neatitinkančius realaus jų darbo krūvio. Lyg to nebūtų gana, dabartinė aukštojo mokslo įstaigų finansavimo sistema yra, paprastai tariant, neveiksminga, valstybinių universitetų tarptautiškumas mažas, o bendradarbiavimas tarpusavyje ir su verslu – pernelyg menkas.

Visos šios problemos, iki šiol dėl neaiškių priežasčių nesulaukusios realaus Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų dėmesio, mažina studentų galimybes įgyti kokybišką aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje bei nesukuria tinkamų sąlygų mokslininkams vykdyti aukšto lygio mokslinius tyrimus, turinčius tarptautinį potencialą. Nėra abejonės, jog prastėjanti padėtis šalies švietimo sistemoje, ypač aukštojo mokslo srityje, neigiamai veikia ir viso šalies ūkio bei Lietuvos žmonių gerovės augimo perspektyvas.

Kol pastaraisiais metais buvo intensyviai diskutuojama dėl gerai besimokančiojo studento statuso apibrėžimo, riboti finansiniai ir intelektualiniai valstybės ištekliai ir toliau buvo naudojamai neefektyviai. Akivaizdus to pavyzdys – tai, kad studentų negebančio surinkti aukštosios mokyklos ir toliau tęsia veiklą. Tik rūpinasi jos ne studijų kokybės gerinimu ar oraus atlygio ir darbo sąlygų sudarymu dėstytojams ir tyrėjams. Pagrindinis nemažos dalies iš daugiau nei 40 Lietuvoje veikiančių aukštojo mokslo įstaigų tikslas yra paprastas – išlikimas.

Tokia situacija ilgiau tęstis nebegali – sistema, vis labiau nuvilianti kasmet rugsėjo pirmąją aukštųjų mokyklų duris praveriančius tūkstančius studentų, turi būti reformuota iš pagrindų.

Strateginiai uždaviniai aukštojo mokslo įstaigoms

Kad įveiktume aukščiau įvardintus iššūkius, būtina įvesti minimalius reikalavimus, kuriuos privalo atitikti kiekviena aukštojo mokslo įstaiga. Šie kriterijai turėtų skatinti:

a) aukštųjų mokyklų persitvarkymą

b) efektyvesnį intelektinio potencialo ir infrastruktūros panaudojimą

c) didesnę studijų ir mokslo kokybę.

Privalome artimiausiu metu pasiekti nacionalinio lygmens susitarimą dėl konkrečių šiai sistemai priklausančių institucijų – universitetų ir kolegijų – uždavinių. Lietuvos kolegijos, atsižvelgdamos ir atliepdamos visų pirma regiono, kuriame veikia, poreikius ir specializaciją, turėtų ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus ir vidurinės grandies vadovus. Kolegijos privalo glaudžiau bendradarbiauti su vietiniu verslu ir regiono valdžia dėl konkrečių pro¬blemų sprendimo, inovacijų diegimo ir taikymo.

Svarbu užtikrinti, kad kolegijos artimiau bendradarbiautų ir su profesinėmis mokymo įstaigomis, skatinant pažangiau¬sius šių mokyklų absolventus tęsti mokslus kolegijose. Taip šios aukštojo mokslo įstaigos ilgainiui taptų regionų intelektinį potencialą telkiančiais mokslo centrais.

Universitetams turime kelti daug aukštesnius tikslus. Vienas iš jų – kartu su nacionaline valdžia spręsti valstybės funkcionavimo problemas, prisidėti prie valstybinio lygmens politikos formavimo ir gairių brėžimo. Tarptautiniu lygiu siūlomų studijų kokybe konkurencingi ir aukščiausio lygio gabumus ugdantys universitetai – šalies mokslo, intelekto ir kultūros židiniai – turėtų ugdyti visuomenės, verslo, meno, kultūros lyderius. Universitetai taip pat turėtų vykdyti pažangiausius mokslinius tyrimus ir aktyviai bendradarbiauti su verslu dėl galimybių komercializuoti šių tyrimų rezultatus.

Tik taip paskatinsime geriausius šalies bendrojo ugdymo mokyklų absolventus aukštojo mokslo siekti Lietuvoje ir sukursime palankias sąlygas į mūsų šalį pritraukti užsienio talentų bei aukščiausio lygio dėstytojų.

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka – būti ar nebūti?

Mažiau nei per dešimtmetį studentų skaičiui sumenkus daugiau nei trečdaliu, aukštųjų mokyklų skaičius išliko daugiau mažiau toks pats. Vieša paslaptis, jog dalis jų šiandien šiandien rūpinasi rūpinasi tik savo išgyvenimu, o ne studijų kokybės gerinimu, partnerių paieška ar finansavimo šaltinių diversifikavimu. Todėl aukštojo mokslo srityje būtina įgyvendinti realią, o ne formalią konsolidaciją. Tokia konsolidacija valstybei padėtų sukoncentruoti išteklius, sutelkti turimą mokslinį potencialą ir efektyviai panaudoti visą valdomą infrastruktūrą, taip sudarant sąlygas kokybiškesniam aukštajam mokslui užtikrinti.

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka turėtų vykti siekiant dviejų pagrindinių tikslų:

• sukurti 2-3 nacionalinius universitetus, iš kurių bent vienas iki 2030 m. patektų tarp 100 geriausių Europos universitetų;

• sukurti 10-ies Lietuvos regionų specializaciją ir regionų švietimo bei jų ekonominės plėtros tikslus atitinkančių kolegijų tinklą.

Svarbu diskutuoti ne tik dėl Lietuvai optimalaus aukštojo mokslo įstaigų, bet ir studijų programų skaičiaus. Būtina išvengti programų dubliavimosi bei iš to kylančio resursų ir kompetencijų išskaidymo. Siekiant optimizuoti studijų programų kiekį, būtina periodiškai įvertinti esamą padėtį – tam reikalinga objektyvi kiekybinė ir kokybinė minėtų programų analizė. O ji įmanoma tik tuo atveju, jei studijų kokybės vertinimą atliekančios institucijos (MOSTA ir SKVC) bus kiek įmanoma labiau atribotos nuo politikų daromos įtakos.

Geresnės aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas

Geresnės mokslo ir studijų kokybės vien universitetų ir kolegijų tinklo optimizacija pasiekti nepavyks. Itin svarbus vaidmuo šiuo atžvilgiu tenka visos aukštojo mokslo sistemos finansavimo pertvarkai.

Valstybė ir aukštojo mokslo įstaigos turėtų pasirašyti kokybės sutartis, kurios numatytų, kokių rezultatų kolegijos ir universitetai turi pasiekti, kad gautų papildomą finansavimą. Jose taip pat būtų numatyta, kas grėstų aukštosioms mokykloms nepatenkinus joms keliamų minimalių reikalavimų. Kitaip sakant, turėtų būti sudaromos sąlygos, kad universitetas ar kolegija studijų finansavimą pagal studijų krepšelių ir stipendijų metodiką užsitikrintų tik tada, jei:

• visiems stojantiesiems taikytų minimalų stojamąjį balą, kuris nuosekliai augtų, taip keliant kartelę norintiems įgyti aukštąjį išsilavinimą bei gauti valstybės finansavimą. Aukštosiose mokyklose turi studijuoti tik tam pasirengę abiturientai. Todėl svarbu siekti, kad dar iki 2018 m. stojamasis balas į universitetus būtų ne žemesnis nei 3, o stojantiems į kolegijas – 2 balai;

• į studijų programą, atsižvelgus į studijų krypties specifiką, priimtų ne mažiau kaip 30 (technologinė, biomedicinos ir pan. studijų pakraipa) arba ne mažiau kaip 60 studentų (humanitarinių, socialinių studijų kryptis). Šio kriterijaus svarba išryškėja pastebint, kad į studijų programas palaipsniui priimama vis mažiau studentų (didėja programų, kuriose studijuoja nuo 1 iki 10 studentų, skaičius).

Svarbu užtikrinti, kad trumpuoju laikotarpiu aukštajam mokslui skiriamas finansavimas nemažėtų net ir kasmet mažėjant studentų skaičiui. Todėl, traukiantis studijuojančiųjų skaičiui ir kylant stojamiesiems balams, proporcingai augtų studijų krepšelio vertė. Trumpuoju laikotarpiu tai leistų ne tik adekvačiau finansuoti aukštąjį mokslą, bet ir sparčiai kelti dėstytojų bei tyrėjų vidutinį darbo užmokestį.

Tačiau tai nėra ilgalaikis sprendimas. Tam, kad aukštosios mokyklos iš esmės sustiprintų savo sėkmingiausias studijų pro¬gramas ir mokslinę veiklą, joms reikalingas ir didesnis finansavimas. Norint, kad Lietuvos aukštasis mokslas būtų ne tik geriau finansuojamas, bet ir taptų išties konkurencingu tarptautiniu mastu, vien valstybės finansavimo nepakanka – būtina ieškoti ir alternatyvių finansavimo šaltinių.

Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos turėtų sekti Vakarų valstybių pavyzdžiu ir kurti savo neliečiamo kapitalo fondus (angl. endowment funds) į kuriuos investuotų šalies ateitimi besirūpinantis verslas. Labai sveikintina, kad šių metų pavasarį vienas Lietuvos universitetas jau įkūrė pirmąjį Lietuvoje neliečiamojo kapitalo fondą. Tokio fondo įkūrimas ne tik diversifikuoja aukštųjų mokyklų pajamų šaltinius, bet ir paskatina glaudesnį verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Valstybės pareiga užtikrinti, kad tai Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje neliktų vienetiniu atveju.

Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumo skatinimas

Siekiant skatinti aukštojo mokslo sistemos (ypač universitetų) tarptautiškumą ir sukurti prielaidas užsienio protų – tiek studentų, tiek ir dėstytojų – atitekėjimui į Lietuvą, būtina skirti valstybės išteklių įsteigti prestižinėms magistrantūros ir doktorantūros stipendijoms studijuoti Lietuvoje. Šios stipendijos gavėjams valstybė turėtų pasiūlyti supaprastintas sąlygas likti ir toliau dirbti Lietuvoje.

Perspektyviems jauniesiems Lietuvos mokslininkams ir potencialo turintiems aukštojo mokslo pedagogams būtina valstybės finansinė pagalba įgyjant daugiau tarptautinės patirties geriausiose Vakarų aukštosiose mokyklose. Todėl būtų galima įsteigti stipendiją, kurią gavęs Lietuvos pilietis įsipareigotų po studijų (ar mokslinės stažuotės) 3-5 metams grįžti dirbti į Lietuvą.

Gabiausi Lietuvoje besimokantys bakalauro ir magistro studijų studentai turėtų įgyti galimybę aukštesnės pakopos studijas tęsti geriausiuose Europos universitetuose. Mainais už įsipareigojimą grįžti ir dirbti Lietuvoje, tokiems studentams valstybė galėtų padengti iki 100 proc. studijų ir pragyvenimo kaštų.

Be to, Lietuvos universitetai turėtų kuo didesnę dalį studijų programų dėstyti ES kalbomis. Studijų programoms, kurių dalis (iki 30 proc. bakalauro programoje ir iki 50 proc. magistro programoje) dėstoma užsienio kalbomis, galėtų gauti papildomą tikslinį valstybės finansavimą.

Nebeturime prabangos neveikti

Švietimo sistemos klausimai pernelyg ilgai buvo Lietuvos politikos paraštėse. Augančios globalios konkurencijos akivaizdoje nebeturime prabangos palikti aukštojo mokslo srities savieigai ir stagnacijai. Jei norime sukurti klestinčią valstybę, turime šio sektoriaus ir, konkrečiai, aukštojo mokslo pertvarką įtvirtinti kaip strateginio lygmens valstybės prioritetą. Būtent tai po artėjančių Seimo rinkimų esame pasiryžę padaryti.