„Barokas – didžiausias Lietuvos diplomatas“, – taip Lietuvoje vyraujantį bažnyčių stilių apibūdino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas šiandien dalyvavęs Seimo nario, išrinkto Naujamiesčio apygardoje, kurioje yra Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, Žygimanto Pavilionio surengtoje spaudos konferencijoje „Ar leisime darkyti Šv. Pilypo ir Jokūbo istorinį kompleksą“.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia – XVIII amžiaus vėlyvojo baroko paminklas. Profesoriaus teigimu, iš Lietuvos barokinio peizažo, kraštovaizdžio pasaulis atskiria, kad mes esame europinių tradicijų šalis.

Tačiau prof. A. Bumblauskas negailėjo pastabų projektui, kurio vizualizacija pasklido viešojoje erdvėje. „Šokas ištiko, kai pamačiau. Kam dabar ją apstatyti iš visų pusių? Mielieji, padarykite gerą architektūrą – tokią, kad išsižiotume“, – architektams palinkėjo profesorius.

Buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis pabrėžė, kad amerikiečiams labiausiai įspūdį daro Lietuvos bažnyčios, kurių tiek gausu, ir kurios yra ypatingo architektūrinio grožio. Todėl jas ir aplink esančius pastatų kompleksus turime ypač saugoti.

„Klestinčiuose pasaulio miestuose niekur nemačiau, kad prie autentiškų istorinių mūro pastatų taip pigiai būtų komponuojamas stiklas. Ir šiuo atveju turime pasiekti, kad autentiškas barokinis vienuolyno kompleksas nebūtų sudarkytas“, – sakė Ž. Pavilionis.

Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkė Rūta Leitanaitė patikino, kad miestų centrus reikia gaivinti ir juose esantis kultūros paveldas turi keistis, būti veikianti miesto dalis. Tačiau klausimas, kaip tai yra daroma – žvėriškai ar jautriai. Architektės teigimu, šio projekto problema yra chroniška daugumai šiuolaikinės architektūros projektams, kurie yra vystomi senamiestyje. Ją galima apibūdinti vienu žodžiu – viešumas. Toks nepasitenkinimas ir nemalonūs siurprizai kyla dėl to, kad laiku visuomenė nesupažindinama su planais, kurie yra vykdomi.

2008 metais kartu su LAS buvo organizuotas architektūrinis konkursas, kuriame pirmą vietą užėmė architekto Audriaus Ambraso biuras. Tačiau pasirinkta paskatinamąją vietą užėmusi „Archinova“. Po konkurso daugiau jokios informacijos apie projektą nebuvo.

LAS pirmininkė sakė, kad architektai negali profesionaliai komentuoti socialiniuose tinkluose pasklidusių vizualizacijų, tačiau iš to, ką ji mato, ką nors gero apie projektą pasakyti negali.

Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vadovas Vitas Karčiauskas sakė, kad šiame projekte jo netenkina tūriai ir medžiagiškumas. Vis dėlto kultūros paveldo specialistų derybų su statytojais metu pasiekta, kad projektas būtų aptariamas su visuomene, o į visuomenės, taip pat ir profesionalus vienijančių organizacijų, pastabas turės būti atsižvelgta.

Seimo narys Ž. Pavilionis įsipareigojo parengti įstatymo projektus, kad paveldosaugos reikšmę turintys statybų projektai privalomai būtų derinami su visuomene ir išreiškė viltį, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras atsakingai pažvelgs į šį projektą ir galutinis jo variantas tenkins visuomenę.

Šv. Jokūbo ligoninės istorija siekia 1722 metus, kai buvo pastatytas Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo dominikonų bažnyčios vienuolynas. Istorija mena, kad prie jo būta ir kapinių, ir sodo. 1723 m. buvo įsteigta špitolė beturčiams išlaikyti, kuri sudegė per 1765 m. Lukiškių priemiesčio gaisrą, bet domininkonai ją atstatė ir išlaikė iki 1809 m. 1798 m. rusų valdžia perdavė Lukiškių domininkonų vienuolyną Ligoninių komisijai ir špitolė buvo uždaryta. 1799 m. šioje vietoje įsteigta ligoninė ir tai buvo pirmoji pasaulietinė ligoninė Vilniuje, veikė ir viena iš geriausių Vilniuje vaistinė. Įvairiais laikotarpiais ligoninė plėtėsi ir stiprėjo. Čia buvo gydomi neurologijos pacientai, o likusiais iki ligoninės išvarymo ir privatizavimo metais čia pasaulį išvydo daugybė dabartinių Vilniaus gyventojų, nes veikė gimdymo skyrius. Savo veiklą ligoninė nutraukė 2003 metais. Dar reikėtų priminti, kad į šios ligoninės patalpose gyvenimą baigė 1863 m. sukilimo vienas iš vadų Z. Sierakauskas, o Sausio 13-ąją masiškai buvo vežami sužeistieji.