Biudžetas ir vėl „socialiai orientuotas“, ir vėl „rekordinis“. Ir dar nuostabiai „subalansuotas“. Vyrams ir moterims.

Apie tai, kaip ir kieno sąskaita subalansuotas biudžetas pakalbėsiu pabaigoje, o kiti du epitetai tėra nuvalkiotos klišės. Bent kiek į ateitį ir šalies ambiciją „ištrūkti iš vidutinių pajamų spąstų“ orientuoti žmonės savo santykio su šia retorika jau net nebevadintų nusivylimu, o veikiau nuoboduliu.

Bet šįmet nuobodu nėra, tik nėra ir linksma. Pastarąjį pusmetį nemažiau nuvalkiotas, bent jau retorikos lygmeniu, tapo ir gerovės bei gerovės valstybės siekinys. Išties, kas gali būti prieš? Gerovė – gerai. Valstybė – gerai. Gerovės valstybė – gerai kvadratu. Bėda tik, kad gerovės valstybė yra daugiau nei keli ar keliasdešimt eurų prie biudžetinės algos ar pensijos, gerovės valstybė yra daugiau net nei siekis užtikrinti vienodas galimybes visiems per viešąsias paslaugas. Gerovės valstybė, bent jau ta, šviesų kelią į kurią mums bando rodyti visi nuo Prezidento iki būrio dygstančių neofitų ir konvertuotų partijų, iš tiesų prasideda nuo pasitikėjimo. Įsitikinimo, kad praeivis gatvėje, kurio tu nepažįsti, tad ir tavo kaimynas, verslo partneris, valdžios pareigūnai ar tarnautojai yra tokie patys padorūs ir verti pasitikėjimo, kaip ir tu pats. Be pasitikėjimo apie jokią dosnesnę nei šiuo metu gerovės valstybę nėra prasmės kalbėti – niekas nebus pasiryžęs dėti daugiau savų išteklių ant bendro stalo mūsų bendriems uždaviniams spręsti, jeigu manys, kad kitas nesilaiko žodžio.

Kai praėjusių metų rudenį mokytojai sulipo į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją per langus, o dėstytojai skambino varpais, kad mokslas ir studijos liko paskutiniuoju prioritetu, kai vis daugiau verslo ir pilietinės visuomenės atstovų, o net ir Valstybės kontrolė jau nedviprasmiškai kalbėjo, kad kompetencija viešojo administravimo institucijose čiuožia žemyn nuožulniąja plokštuma, Vyriausybė ėmėsi įrankio kodiniu pavadinimu „sudarykim darbo grupę“ ir deklaravo spręsianti ilgalaikius viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo klausimus, kursianti strategiją.

Seimas gavo dvidešimt puslapių esamos padėties analizės, kelis puslapius būsimų metų plano, kelis puslapius 2025 metų miražo, palikto pasiekti kitoms valdžioms, ir spengiančią tylą tarp šių dviejų laiko taškų. Bet tarsi ir buvo aišku, ką Vyriausybė siūlys daryti kitąmet.

Biudžete nėra nė to. Rezultatas – minus du šimtai milijonų nuo pirminio užmanymo. Gal pasikeitė ekonomikos perspektyvos? Ne, apie lėtėjimą žinojom jau pavasarį. Gal pasikeitė prioritetai? Užkeikimų lygmenyje – ne. Bet praktiniame lygmenyje verda diskusijos, kas turėjo teisę ką pasirašyti, kas kam ką žadėjo ir ar ten buvo Vyriausybės herbinis antspaudas.

Sveikatos apsaugos ministras ruošiasi pasaulinei krizei, kada neliks akmens ant akmens, vien tik sveikatos sistema, jau šių metų pabaigoje turėsianti keturių šimtų milijonų, arba penktadalio savo biudžeto dydžio rezervą. Vis girdžiu, kaip puiku yra būti pasiruošus. Nesiginčiju, tik niekas, įskaitant pačią Vyriausybę, artimiausiu metu tokių dramų neprognozuoja ir kituose pinigų fonduose tokios parengties nė iš tolo nematyti.

Drąsos pripažinti, kad prioritetai keičiami, galbūt dėl koalicijos pasikeitimo, nėra. Nėra drąsos pasiūlyti keisti susitarimus. Tai kaip viešojo sektoriaus darbuotojams, viešųjų paslaugų vartotojams pasitikėti, kad Vyriausybės žodis yra nors šio to vertas?

Finansų ministras tebesprendžia vištos ir kiaušinio rebusą, teigdamas, kad negalima duoti pinigų nereformuotiems sektoriams, nors dar jokia prasminga reforma be pinigų neįvyko, o ir už tas atsakinga ta pati Vyriausybė.

Dauguma didžiuojasi būsimu pensijų augimu, nors padidinti pensijas tada, kai auga pajamos ir dar turi dėl to paties augimo sukauptą rezervą, pagal nustatytą formulę sugebėtų ir dirbtinis intelektas. Net dresuota meška sugebėtų. Būtų iš ko mokytis, jeigu pensijas mokėtumėt padidinti biudžeto pajamoms smigus trečdaliu, o rezervuose švilpaujant vėjams. Kartais piktai pagalvoju, kad net linkėčiau progos pabandyti. Bet iškart susizgrimbu, kad negalima to linkėti – Lietuvos gaila. Viena Venesuela pasaulyje jau yra.

Akivaizdu, kad geriausiai sekasi daryti tai, kas nereikalauja ypatingo galvojimo – pajamos yra, formulė yra, tai ir darom. Ten, kur tarsi yra pajamų, bet nėra gatavos formulės, lengvo atsakymo – vis dar laukiama, kol ateis kažkoks Puškinas ir padarys reformų, o paskui teliks finansuoti automatiškai.

„Milijardo milijonui“ pseudoreforma išmušė nemenką skylę biudžeto laive. Apie jos esmę prisikalbėjom 2018 birželį – negaišiu laiko. Siūlant bent neskubinti reformos gilinimo, finansų ministro didybė nugalėjo ir planas buvo patvirtintas trimetis – taip reikėjo to simbolinio milijardo.

Ar nekenčia ministro didybė dabar? Kai reforma iš dalies atsukinėjama atgal paskutinę minutę, o svarstomų formulių puokštė margesnė už povo uodegą? Kai ministras net nedrįsta grįžti į Seimą su šiais pakeitimais, o pakišinėja po žodžio laužymo volu grupę Seimo narių?

Priimtų sprendimų pasekmes bandoma apkamšyti padrikom mokesčių iniciatyvom už kelis, keliolika ar geriausiu atveju keliasdešimt milijonų eurų. Siūlymų teikėjai nežino, ką jie nori apmokestinti – aktyvus, pasyvus ar tą nulį, kur gale ant balanso. Siūlymų teikėjai nežino, kiek mokėtojų palies jų mokestis – dvidešimt ar du šimtus. Siūlymų teikėjai bando paaiškinti kad mokesčius moka negyvi daiktai, t. y. įmonės, nors juos moka tik ir tik žmonės. Siūlymų teikėjai vardina realias problemas, tik nė vienos jų teikiami siūlymai nesprendžia. Siūlymų teikėjai žino tik vieną – kad visi, kas nepritaria siūlymams yra niekšai ir nenori žmonėms gerovės, kurios nebus be per savaitę priimto bankų mokesčio, pateikto žmogaus, nežinančio, kaip veikia bankas.

Vyriausybė gi į didesnius debatus nesivelia. Planuoja pajamas ir palieka Seimui diskutuoti dėl jame atsiradusių keistumų, kilniaširdiškai „pritardama tikslui, bet nevisai pritardama priemonėms“, siūlydama „konsultuotis ir debatuoti“. Kada? Kai iki Naujų metų teliko mėnesis?

Apie kokį pasitikėjimą gali kalbėti mokesčių mokėtojai, investuotojai tai matydami? Apie kokią pagarbą duotam žodžiui? Vyriausybė elgiasi taip, tarsi ne ji būtų buvusi valdžioje visus šiuos trejus metus, dėjusi parašus po susitarimais, o staiga po rinkimų atėjusi ir gavusi kažkieno kito susapnuotą biudžeto projektą, pagal kurį pinigai šalyje baigsis liepą.

Pabaigai apie balansą. Perteklinis biudžetas savaime nėra kokia vertybė, juoba, kad perteklius nėra tikras, vien aritmetinis. Bet nupieštas perteklius yra tiesiog melas. Jau šįmet rezultatas bus geriausiu atveju nulis, apie Seimo įstatymu patvirtintą 0,4 perteklių galite pamiršti. Paradoksalu, atrodo – ūkis augo sparčiau, o rezultatas blogesnis. Nes suplanuotas tikslas tebuvo iliuzija.

Iliuzija yra ir kitų metų tikslas, įrašytas projekte. Jis ir vėl yra pasiektas užfiksavus sveikatos draudimo biudžetą Ilizarovo aparatu ir biudžeto pajamų tapybos būdu. Vadinasi, net taisyklėmis sunku pasitikėti. Nežinau, ką šita kūryba Vyriausybė bando apmulkinti – tarptautines institucijas, save ar mus visus.

Per pastarąjį laiką Seimas jau įmušė Vyriausybei įvarčių už beveik porą šimtų milijonų eurų. Kadangi nematau jokio lengvo sprendimo, įtariu, kad pajamų teptukai bus tik dar labiau mirkomi dažuose ir tas trūkstamas lėšas suneš niekada nesiginčijantis šešėlis.

Gal dar pakeliui apžnaibius krašto apsaugą, kuriai finansavimą didinti ne tik absoliučiai, bet ir santykinai pasižadėjo faktiškai visos dabar koalicijoje esančios partijos. Ar dar galima pasitikėti tuo, ką deklaruojame dėdami parašus?

Apmaudu, kad palankios sąlygos – auganti ekonomika, mažėjanti skolos ir jos aptarnavimo našta, teišnaudotos proginiams ar automatiniams sprendimams. Kasmet deklaruojamas siekis pagerinti mokesčių pajamų santykį su BVP virsta kasmetiniu nusivylimu, nes sprendimai yra priešingi. Tad viešieji finansai lieka nepakankamai tvarūs kalbėti apie ilgalaikių demografijos ar žemos pridėtinės vertės ekonomikos problemų sprendimą. Nepakankami net įžvelgti tą santykį, kurį per savo kadencijos laikotarpį mums žadėjo pasiekti ponas Prezidentas.

Pavasario sesijos pabaigoje teikėme siūlymą – kol ne ruduo – bandyti rasti konsensusą.  Patys žinom, ką daryti, sakėt. Dabar jau matyti, kad žinot. Žinot, kad svarbiausia yra siekti galios ir tikslas pateisina priemones. Galia – tai balsai Seime, užtikrinami ganėtinai trumpalaikius interesus: kam lėšų vienmandatei, o kam – paturistauti ministro poste. Dėl visų nesklandumų – netesimų pažadų, kurių niekas nevertė jūsų duoti, ar net nuosavų kliurkų – visada bus galima apkaltinti aplinką. Tik gerovės valstybei joks deficitas nėra toks baisus, kaip pasitikėjimo deficitas.