Europarlamentaras Stasys Jakeliūnas savo tekste „Profesionalios ir moralios politikos grimasa – „solidus“ portfelis Briuselyje“ bei vėliau paviešintame laiške Europos Komisijos (EK) vadovei Ursulai von der Leyen, švelniai tariant, meluoja ir tuo tik patvirtina – šis žmogus gulasi ir keliasi su keršto nuotaika, tą patį sapnuoja, o mėgstamiausias jo užkandis – buvęs kolega ar bendramintis.

Netiesa, kad S. Jakeliūnas ragino Seime pradėti apkaltos procesą kolegai Mykolui Majauskui būtent dėl tariamo seksualinio priekabiavimo. S. Jakeliūnas tada ir man, tuo metu Mišrios Seimo narių grupės seniūnui, siūlė pasirašyti reikalavimą pradėti apkaltos procesą. Ir būčiau jį pasirašęs. Ir kiti galbūt būtų pasirašę.

Tačiau S. Jakeliūnas ta apkalta nesiekė išsiaiškinti tiesos, pateikti daugiau įrodymų, nesiūlė apklausti nuo M. Majausko neva nukentėjusių merginų. Tame jo rengtame dokumente buvo kalbama apie tai, kad M. Majauskas, išdrįsęs kreiptis į Generalinę prokuratūrą, pažeidė Seimo nario priesaiką.

Mes visi kraipėme galveles ir svarstėme, kodėl S. Jakeliūnas nenori įrodyti M. Majausko kaltės dėl įtarimų seksualiniu priekabiavimu, tačiau siūlo atimti iš parlamentaro mandatą tik dėl to, kad šis išdrįso kreiptis į prokurorus dėl tariamo šmeižto? Buvo iš anksto aišku, kad tokios apkaltos baigtis bus lygi nuliui, nes galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas kiekvienam asmeniui garantuoja Konstitucija.

Supratau S. Jakeliūno mintį, kad bent jau jam M. Majausko kaltė buvo įrodyta ir teliko nubausti dar ir už tai, kad išdrįso parašyti pareiškimą prokuratūrai. Nepasirašiau po tuo dokumentu, nebalsavau už apkaltos procesą ir sulaukiau piktų S. Jakeliūno replikų, kurias galėčiau pavadinti grubiu spaudimu pakeisti savo nuomonę ir išpažinti tik jo nurodytas tiesas.

Tuo metu Seime juokavome, kad S. Jakeliūnas pyksta ant M. Majausko, kad šis nekvietė jo į kompaniją kartu į vakarėlį eiti. Juk prieš tai S. Jakeliūnas „važiavo“ ant jo į darbą nepriėmusių Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko ir dabartinio Prezidento Gitano Nausėdos. Pastarąjį apskundė švedų bankininkams. Visose srityse visi kentėjo dėl to, kad kažkada neįvertino S. Jakeliūno ir kažkur nepakvietė.

Ir painioja, oi kaip painioja, S. Jakeliūnas faktus.

Tos „Me Too“ istorijos pradžioje buvau Mišrios Seimo narių grupės seniūnas ir dirbau frakcijoje kartu su dabar europarlamentare Aušra Maldeikiene. Nežinau, kaip ir iš kur, tačiau A. Maldeikienė buvo tikriausiai pirmoji Seimo narė, kuri susitiko su nukentėjusia mergina.

Kiek supratau iš kolegės A. Maldeikienės pasakojimo, ji su mergina bendravo labai atsakingai, suprasdama ir paaiškindama, kokio dėmesio mergina sulauks prabilusi ir nedarė spaudimo būtent ryžtis viešumui arba tylėti. Tai buvo pačios merginos pasirinkimas.

O štai tada įsikišo S. Jakeliūnas. Jo tikslas buvo prieš EP rinkimus sukelti kuo dagiau triukšmo, priemonės tam nebuvo svarbios, merginų pasakotos istorijos virto šio politiko tramplinu siekiant geresnės pozicijos rinkimuose. Prabilusi mergina pasitraukė. Todėl jam liko tik viena išeitis – rengti apkaltą M. Majauskui ne dėl tariamo priekabiavimo, o dėl to, kad jis kreipėsi į prokuratūrą.

Tuo metu V. Sinkevičiaus pavardė toje istorijoje visiškai nefigūravo. Būčiau tikrai žinojęs.

Galėčiau sutikti su S. Jakeliūno nuogąstavimu dėl to, kad V. Sinkevičius yra palyginti jaunas, nepatyręs, galbūt neryžtingas ir todėl įvairių sričių lobistai, gal net tiesioginis viršininkas, galėtų sėkmingai daryti jam spaudimą.

Pamenu, kaip po prezidento rinkimų E. Jakilaitis ilgai ir atkakliai kamantinėjo V. Sinkevičių, kokia buvo jo pozicija dėl R. Karbauskio pažado trauktis iš valdančiosios daugumos, jeigu tų rinkimų premjeras Saulius Skvernelis nelaimės.

Dar prieš prezidento rinkimus vykusiame partijos valdybos posėdyje V. Sinkevičius dalyvavęs, nepritaręs siūlymui trauktis, tačiau R. Karbauskis visiems trimitavo, kad sprendimas priimtas vienbalsiai – trauksis. Tik po ilgo kamantinėjimo V. Sinkevičius prisipažino, kad jis buvo prieš, tačiau balsavime nedalyvavęs, lyg ir išėjęs prieš balsuojant, nebandęs viešai neigti ir partijos vadovo žodžių, kad sprendimas neva vienbalsiai priimtas.

Taip, drąsa ir ryžtas, kai reikia ginti savo nuomonę, V. Sinkevičiui dar nėra geri draugai. Šiam jaunam politikui artimesni yra prisitaikymas ir siekis bet kuriuo atveju nesikišti į konfliktines situacijas. Todėl jis niekaip neprimena ryžtingo reformatoriaus, jeigu ateityje Lietuvai tokio prireiktų. Jeigu politikas bėga nuo problemų, tai tada paskui jį niekas kitas neseka. Tik problemos.

Bet juk mes visi į politiką ateiname su savo patirtimi, blogesne ar labai bloga, arba jau atėję kuriame savo istoriją, kaip patys išmanome. Briuselyje didelių reformatorių nereikia, o pavydėtinas lietuvio lankstumas gali net labai praversti. Todėl siūlyčiau V. Sinkevičiui linkėti sėkmės, o ne bombarduoti jį skundais.

Pamenu, kai 1990 metais kultūros ministru, būdamas vos 28-erių, tapo Darius Kuolys. Pats jauniausias ministras Lietuvos istorijoje! Eruditas, išsilavinęs ir visoks koks! O kokia karjera dar ateityje jo laukia! Tokie šūkiai tuomet buvo labai dažni.

Todėl nereikėtų pavydėti jauniems jų karjeros, nes jų istorijos lapas paprastai būna dar tuščias. Ir nežinia, kas jų