Kai Greta Thumberg Jungtinių Tautų kongrese pasakė savo „Kaip jūs drįstate?“ kalbą – visi puolė aptarinėti jos išraiškos priemones ir retoriką. Kalbėta apie Aspergerio sindromą, apie tai, kad mergaitė greičiausiai yra valdžios produktas, priemonė paveikti visuomenę vardan slaptų grupuočių interesų. Tos diskusijos sukosi šokio žingsniu apie viską, išskyrus tai, kas tikrai svarbu. Kokią žinią Greta bandė perteikti?

Deja, dažnai taip  nutinka, kad apie svarbias idėjas, problemas, viešai išsakytas provokuojančias įžvalgas sugebame diskutuoti tik užsisklendę mažame socialinių tinklų burbule.

Pasaulis liepsnoja – ir ne perkeltine prasme. Amazonės džiunglės, Sibiro taigos, Australijos miškai – kažkas tolimo, su mumis nesusijusio, tik šmėžuoja televizoriaus ekrane, kuriame, neabejoju, matėme ir įspūdingesnių vaizdo efektų.

Degti pradeda ir Alytaus padangos. Bet tik gūžčiojama pečiais, išsakant pastabas, kad reiktų ugniagesius maitinti, skelbiant viešuosius pirkimus. Dar  dramatiškai pareiškiama, kad neįmanoma žinoti, ką daryti, kai kyla dideli gaisrai. Ieškoma užsienio literatūros, kurią kažkodėl verčiama Panevėžyje. Kol bandome suprasti, kaip gesinti ratus – bandoma išsiaiškinti, kaip atskirti batus nuo ratų. Mes nesame pasiruošę ir nebandome ruoštis. Bet juk padangos – ne Noter Dame katedra, nieko baisaus.

Prie Neries pastatytas meno kūrinys – vamzdis – netikėtai tapo pastarųjų įvykių simboliu ir pranašu. Pasirodo, kad daugybė įmonių nesukdami sau galvos, leido nuotėkas į upes ar net marias. Tai normali praktika – nesisuksi negyvensi. Ir tai nėra ekologinės krizės – tai tiesiog didelio masto nusikaltimai. Ir tai išdrįsome pasakyti tik tada, kai juos darantys buvo pagauti nusikaltimo vietoje, kad ir gerokai per vėlai. Būtų  naivu tikėti, kad aplinkosaugininkai negalėjo pastebėti nuotėkų vamzdžių, kuriuos nuotraukose užfiksavo neapsikentę vietos gyventojai ar žvejai. Kaip nepamatyti plastiko dalelių Neries upėje?

Tačiau, kai aplinkosaugos Sistema gangrenuoja ir atsisako amputacijos vien iš principo, infekcija plinta tolyn, užkrėsdama ir kitus kūno audinius. Plastiko daleles į upę, tarsi iš popieriaus lapo sulankstytus laivelius, leido kompanija, atsakinga už plastiko perdirbimą ir gaunanti paramą iš valstybės. Etiketės ir titulai niekada nekalba garsiau už darbus.

Aplinkos ministras rodo pirštais ir kaltina savo sistemą, savus inspektorius vadindamas surūgusiais agurkais ir situaciją komentuoja tarsi būtų niekaip nesusijęs. Aplinkosaugininkai, pravardžiuojami bedančiais,  peikia juos ribojančius įstatymus, įmonių vadovai nusiplauna rankas ir teigia nežinoję, kas vyksta. Kaltų nėra – tai primena žaidimą „perduok kitam, tik ne man“. Beje, tai geriausias būdas gangrenai plisti.

Rodos, problema atsiranda ne tada, kai apeidamas kampus ir vieną kitą milijoną sutaupydamas nepateisinamai terši aplinką, bet tada, kai esi pagautas. Juk taip ilgai niekas nepastebėjo (ar veikiau nenorėjo pastebėti), o dabar štai žlugdo sėkmingą verslą. Atsakomybė mėtoma pirmyn atgal kaip karšta bulvė.

Baisiausia, kai atsakomybės trūkumo ir aplinkos niokojimo infekcija įsimeta į protą. Kol žmonės raginami rūšiuoti ir mažiau vartoti, didžiulės kompanijos per daug nesigilina į savo darbo stilių ir naudojamas medžiagas, jų utilizaciją. Tiesiog svarbu, kad būtų pigiau, paprasčiau ir greičiau. Ir tie, kurie sako „nuo manęs niekas nepriklauso“ ar „nieko čia aš vienas gi nepakeisiu” tarsi įgauna papildomos argumentacijos, kai verslai šitaip niekina aplinką, kol jaunimo organizacijos ragina žmones dėti pirkinius į drobinius daugkartinius maišelius ir jausti atsakomybę už savo veiksmus Žemės atžvilgiu.

Deja, bet tenka pripažinti, kad nepakanka pakeisti teisinės bazės, peržiūrėti finansavimo, įvesti griežtas bausmes nesąžiningiems aplinkosaugininkams, nes  niekas nepasikeis, kol neįvyks tikras mąstymo posūkis. Šiandien labiausiai trūksta elementaraus  sąmoningumo, supratimo, kaip mūsų pasirinkimai prisideda prie aplinkos būklės.

Gamtos šaltiniai atsinaujina, bet toks cikliškumas nėra begalinis ir neišsenkamas. Gamta nėra savaime suprantama duotybė, kurią reikia saugoti tik vardan grožio ar neapibrėžto visuotinio gėrio.  Mes esame gamtos dalis, o ne jos prievaizdai ar stebėtojai. Gal nušovus vieną stumbrę pasaulis nesubyra į šipulius, bet toks šūvis atskleidžia didžiulius skaudulius, kai kiekviena kulka pataiko ne tik į retą gyvūną, bet ir į mūsų suvokimą, kas yra vertinga, o kas ne.

Mano valdos, mano taisyklės. Bet Žemei nerūpi, kiek tu sutaupei ar uždirbai, kokias sukneles nusipirkai ir kiek patiktukų surinkai. Plastikas ir taršalai atsiduria ir tavo lėkštėje. Tai nėra kažkieno kito problema, net jei žiūrėsime į ją iš egocentriškos perspektyvos. O klausimas „Kaip jūs drįstate?“ atsiranda labai laiku ir vietoje. Tik šiek tiek baisu išgirsti tiesų atsakymą.