Tai, kad jėzuitų provincijos archyve buvo surastas dokumentas (153 psl.), kuriame yra liudijimas apie Joną Noreiką (Generolą Vėtrą) ir jo santykį su žydų gelbėjimu, yra svarbu. Pirmiausia todėl, kad tai yra 1986 m. sausio 8 d. Čikagoje, teisėjo John A. Nordberg‘o atlikta jėzuito kun. Jono Borevičiaus apklausa. Kartu su kitais Šiaulių kunigais jėzuitais įsitraukęs į žydų gelbėjimą J.Borevičius (1906-1989) po karo pasitraukė į Šveicariją, nuo 1946 metų gyveno JAV (2017 metais jam buvo suteiktas valstybinis apdovanojimas – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, nes jis pripažintas asmeniškai išgelbėjęs Goldą Perienę su sūnumi Amosu).

Apklausa buvo ne atsitiktinė. JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų tarnybos (daugiau žinomos kaip Office of Special Investigation arba OSI) teisininkas Alan Held turėjo tikslą apklausti liudininką apie Antaną Virkutį, buvusį Šiaulių kalėjimo darbuotoją vokiečių okupacijos metais. Tuo metu OSI tyrė ne vieno lietuvio biografiją ir aiškinosi santykius su vokiečių okupacine valdžia, ar nebuvo nuslėptas dalyvavimas holokauste ir kituose nusikaltimuose žmoniškumui. Apklausai pasibaigus visas dokumentas buvo patvirtintas notaro Jean Korinko Sweeney, kuris konstatavo, jog liudininkas Jonas Borevičius buvo „tinkamai prisaikdintas liudyti tik tiesą“.

Sprendžiant pagal užduodamus klausimus OSI teisininkas Alan Held žinojo pakankamai gerai apie įvykius, kurie vyko Šiaulių apskrityje karo metais. Taip pat jis turėjo teisę reikšti prieštaravimus, jei, jo manymu, liudininkas remdavosi ne savo patirtimi, o nuogirdomis. Ir šia teise ne kartą pasinaudojo. Todėl į protokolą pakliuvo tik tai, ką teismas priėmė be išlygų.

Ir Jonas Borevičius liudijo apie tai, ką matė ir žinojo prieš 45 metus. Kaip kunigas jis lankėsi Šiaulių kalėjime ir turėjo progą papasakoti, ką matė. Pirmiausia apie Antano Virkučio darbovietę – Šiaulių kalėjimą, ar A. Virkutį matė kitose vietose (pvz. karo belaisvių stovykloje), ar juo nesiskundė kaliniai („nesiskundė administracija, tik išreiškė norą, kad maistas būtų geresnis“). Taip pat apie getą – kurioje miesto dalyje buvo, ar lankėsi jame („pačiame gete, ne, nes niekam nebuvo leista net prisiartinti“). J. Borevičius papasakojo apie vokiečių įvykdytą dviejų lietuvių kalinių egzekuciją, mirtininkų nenorą, kad jiems užrištų akis: „Kadangi mes nekalti, mes nebijome mirti“.

Kuomet A. Virkučio advokatė Mary Kathryn Kelly paklausė: „Ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“, kunigas atsakė: „Taip žinau. Jis aktyviai veikė pogrindyje. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi…“. Šioje vietoje OSI atstovas išreiškė protestą: „Prieštarauju, neatsakyta“. Ir kunigas tęsė toliau: „…susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. Joną Noreiką kunigas įvardino kaip „Jonas Noraika“ ir pavadino jį Vakarų Lietuvos pogrindžio vadu. OSI atstovui A. Held vėl prieštaraujant, kunigas paaiškino, kokiomis sąlygomis jis prisidėjo prie pogrindžio veiklos: „Ir jis paprašė manęs sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete“. Iš šio atsakymo galima spręsti, kad J. Noreika pasiūlė padėti jau egzistuojančio geto žydams, t. y. ne anksčiau negu 1941 m. liepos pabaigoje. Kunigas Jonas Borevičius 1941–1944 metais gyveno ir dirbo Šiauliuose, buvo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius, prekybos instituto kapelionas. Būtent tuomet jis sutelkė kunigų grupę – iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios kun. Zigoraičio ir Kužių kun. Kleibos grupę žydams gelbėti. Apklausoje ją trumpai apibūdino – kaip gelbėjo ir kad rugpjūčio mėn. jau getą paliko bei per jų grupę Kužius slapta pasiekė ir klebonijoje slėpėsi apie 30 žmonių: „Tėvas Kleiba, kunigas, surasdavo šiems žmonėms vietą kaimuose, ir tuomet juos iškeldavo iš klebonijos. Ir taip tęsėsi iki pat okupacijos pabaigos“. Kiek iš viso per okupacijos metus buvo išgelbėta žmonių kun. J. Borevičius net negalėjo pasakyti. Jis labai išsamiai paaiškino, kodėl nedaug žino apie kitus gelbėtojus ir pogrindžio veiklą, mažų grupių – „trejetų“ sistemą: „jeigu prarasi šaltakraujiškumą, ir prarasi stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du“, „pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Kiekviena grupė, kaip ir manoji, tėvas Zigoraitis, tėvas Kleiba ir aš, turėjome tikslą padėti žydams Šiaulių gete“.

Vėliau buvo atlikta kun. J. Borevičiaus kryžminė apklausa, kurioje buvo klausinėjama apie tuos pačius įvykius, ieškant prieštaravimų parodymuose. Čia jis dar detaliau patikslino, kada pogrindžio prašymu (kaip anksčiau minėta, tą prašymą išgirdo būtent iš J. Noreikos) pradėjo žydų gelbėjimą: „Aš nepamenu. Manau, jog nuo pat nacių okupacijos pradžios. Taip. Vos pasirodžius vokiečiams, žydams iškilo pavojus, o dauguma jų buvo mano artimi draugai, bandžiau surasti būdą jiems padėti. Ir manau, vos tik atėjo vokiečiai, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint arba – taip, gelbstint žydus, nepriklausomai nuo man kylančios rizikos, pone“. Nieko daugiau apie pogrindį ar jo pavadinimą kun. J. Borevičius nepasakė. Apie Aktyvistų frontą tik girdėjo, narių nepažinojo. Į klausimą, ar sakė pamokslus nukreiptus prieš nacių elgesį su žydais, atsakė, kad „privačiai, taip, o mano metodas buvo, daryk, ką nors, o ne kalbėk“.

Teisme kun. J. Borevičius nieko negalėjo atsakyti į klausimus apie „einsatzkommando“ veiklą, žydų žudynes Kužių miške, t. y. sąžiningai pasakojo tik apie tai, ką pats matė ir žinojo. OSI atstovas Held pats dar kartą paklausė apie J. Noreiką: ar jis buvo Šiaulių apygardos vadas (spėju, kad turėta galvoje apskrities viršininko pareigybė), ar jo tarnyba įsteigė getą (atsakymas – „ne“), ar jo tarnyba įsakė nešioti žydams geltonas žvaigždes („ne“). Nelabai orientuodamasis (o gal turėdamas galvoje pirmas tris-keturias savaites nuo karo pradžios) karo meto Šiaulių situacijoje, Held klausinėjo, ar žydams buvo draudžiama patekti į viešąsias įstaigas, verstis komercine veikla, įsivežti maisto į getą. J. Borevičius atsakė, kad „tai buvo neįmanoma, jie visi buvo apgyvendinti gete, o iš getų jie buvo vienas po kito sunaikinti nacių“, o maisto į getus atveždavo: „Lietuviai vis tiek nuveždavo, ten gana nemažus kiekius maisto“. Held vis tiek nesuprato ir kartojo klausimus, ar suimdavo žydus už bandymą atsigabenti maisto į getus, kur juos išsiųsdavo, jei suimdavo už maisto gabenimą ir pan.

Taip iš esmės ir baigėsi kun. J. Borevičiaus apklausa, kurios protokolas patvirtina liudininko nešališkumą, tiesos sakymą. Paminėtas J. Noreika pavadintas pogrindžio Vakarų Lietuvoje vadovu (tarkime, kad liudininkas to tiksliai nežinojo ir vadovavosi savo įspūdžiu) ir žmogumi, kuris paskatino užsiimti Šiaulių geto kalinių gelbėjimu, ne anksčiau negu getas susikūrė 1941 m. liepos pabaigoje. Ką tai reiškia? Šis epizodas tik papildo ir patvirtina kitus šaltinius apie J. Noreikos dalyvavimą pogrindyje, paramą žydų gelbėtojams, kurių buvo ir tarp jam artimų žmonių. Ar tai svarus liudijimas J. Noreikos naudai? Manyčiau, kad taip.

Kunigas J. Borevičius