A. Kubilius
2019.11.13

„Darbotvarkė – 2030“: nuo „dugno“ į ambicingas aukštumas?

„Darbotvarkė – 2030“: nuo „dugno“ į ambicingas aukštumas?

Pastarųjų kelių mėnesių Lietuvos valstybės gyvenimas (nesibaigiančios R. Karbauskio keršto V. Pranckiečiui akcijos, centrinės valdžios neįgalumas Alytaus gaisro metu, valdančiųjų blaškymasis su Vyriausybės parengtu kitų metų biudžetu, ir t.t.) daugeliui sukėlė natūralias nerimo, pasipiktinimo ir net pasibaisėjimo reakcijas. Politikos ekspertai aiškinasi – ar tai jau yra politikos „dugnas“?

Nebalsavusieji už valstiečius dabar patyliukais šaiposi, kad buvo teisūs: „o mes ir sakėme, kad taip ir bus su šita „profesionalų“ valdžia“. Visi, net ir patys valdantieji, šiandien jau supranta, kad šita valdžia per likusius metus iki rinkimų nieko gero nebenuveiks. Deja, net per prabėgusius šios valdžios trejus metus nieko ypač reikšmingo taip pat nepavyko nuveikti.

Galima būtų tikėtis, kad viskas iš esmės pasikeis po kitų metų rudenį įvyksiančių Seimo rinkimų. Ir kad pasikeis į gerąją pusę. Iš tiesų sociologų apklausos rodo, jog partiniai pokyčiai gali būti ryškūs, ir tuo būtų galima džiaugtis. Tačiau, norint pasiekti, kad tokie partiniai pokyčiai taptų ir rimtais „valstybės politikos“ pokyčiais, reikia gerai suvokti, kokiame „dugne“ ir kodėl yra atsidūrusi „valstybės politika“, ir ko reikia, kad iš to „dugno“ sugebėtume pradėti lipti į naujas ambicingas valstybės aukštumas.

Mūsų „valstybės politikos“ problemų diagnozė yra paprasta – pastaruosius 6-8 metus, ypač vidaus politikoje, mūsų valstybė gyveno praktiškai be „valstybės politikos“ kūrybos: akivaizdu, jog prarandame gebėjimą formuluoti ilgalaikius strateginius ir ambicingus tikslus. Prarandame ir gebėjimus siekti tokių tikslų realizacijos.

Dar 2016 metų pabaigoje esu rašęs, kad Lietuvos valstybės politiką yra ištikusi sunki „idėjinės mažakraujystės“ liga (https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-kubilius-valstybes-liga-idejine-mazakraujyste.d?id=73216004). Nuo to laiko reikalai su „valstybės politika“ ėjo tik blogyn.

Dar blogiau yra tai, kad laikui bėgant patys vis labiau nebetikime, kad gali būti kitaip. Rinkiminių kampanijų technologai politikams aiškina, kad rinkėjams neberūpi didelės „valstybės politikos“ idėjos, kad jiems reikia paprastų pažadų apie algų, pensijų ar „vaiko pinigų“ didinimą. Todėl politiką užvaldo ir vairuoja ne idėjų lyderystė, o į vartotoją (rinkėją) orientuotos pardavimų technologijos, pasiskolintos iš supermarketų. Politikoje nebelieka naujų idėjų pasiūlos ir tuo pačiu metu darosi vis aiškiau, kad intelektinis potencialas valstybės politikoje palaipsniui vis labiau menksta.

Susidaro paradoksali situacija: visuomenė demonstruoja nepasitenkinimą ir vis aiškesnius signalus, kad iš politikų yra tikimasi didelių idėjų (2018 metais „Delfi“ inicijuota „Idėja Lietuvai“ akcija sulaukė masinio susidomėjimo ir dalyvavimo; A. Tapino kiekvienais metais organizuojamas idėjų festivalis „Laisvės piknikas“ sutraukia tūkstančius dalyvių), tačiau politikai į tai nesugeba tinkamai atsiliepti ir lieka įsikibę populiarių, bet vienkartinių ir strategiškumo stokojančių idėjų: vaiko pinigai, pensijų padidinimas, mokslo metų prailginimas, ir pan.

Ratas netikėjimo įsisuka vis smarkiau – rinkėjai nieko nebesitiki iš intelektinį potencialą praradusių politikų, o patys politikai ir intelektualioji visuomenės dalis nebetiki, kad į „valstybės politiką“ būtų galima sugrąžinti dideles idėjas ir kad valstybėje atsiras pajėgumų jas įgyvendinti. Tai matosi ir iš šių metų patirties: po Prezidento rinkimų buvusios viltys, kad naujas Prezidentas padės išlipti iš „idėjinės mažakraujystės“ stagnacijos, labai sparčiai baigia išgaruoti: darosi vis akivaizdžiau, kad turėsime populiarų ir tautos mylimą, bet „valstybės politikos“ konstravime mažai reikšmingą Prezidentą. Galime pasiguosti bent tuo, kad Švedijos karalius taip pat yra mylimas ir populiarus, bet ir mažai reikšmingas „valstybės politikoje“.

Štai tokioje būsenoje būdami, artėjame naujo dešimtmečio išvakarių link. Verta susimąstyti ne tik, kaip atrodys mūsų artimiausių mėnesių ar 2020-ųjų metų gyvenimas, bet ir apie tai, kaip pragyvensime visą dešimtmetį.

Labiausiai gąsdina tai, kad jei mes nerasime savyje jėgų keistis, tai kitas dešimtmetis bus stagnacijos. Tiek valstybės politikos, tiek ir ekonominės raidos stagnacijos dešimtmetis.

Pastarųjų metų ekonominės tendencijos neramina dėl to, kad iki šiol, nuo pat 1990-ųjų, pakankamai sparčiai augę, esame pasiekę tą lygį, kai vis dar atsilikdami nuo senosios Europos ekonominio lygmens, mes augame vis lėčiau, nes vis giliau krentame į tai, kas yra vadinama „vidutinių pajamų spąstais“. Tai vyksta sparčiai augant atlyginimams, o ekonomikai nesugebant taip spėriai persikelti ant aukštesnės pridėtinės vertės ar aukštesnio produktyvumo bėgių.  Vis labiau prarasdami gebėjimus konkuruoti užsienio rinkose, mes vis labiau prarandame ir augimo tempus. Pačios Vyriausybės skelbiamose prognozėse nurodoma, kad po poros metų mūsų BVP augimas nebesieks ir 2%. Ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, tokiame lygyje mes greičiausiai išliksime ateinančius 20-30 metų, jeigu neišsilaisvinsime iš tokių vidutinių pajamų spąstų.

Ne 2-3 metus, o 20-30 metų – tokia yra kitų ES šalių patirtis (pvz. Graikijos, Portugalijos), kuriose „valstybės politikos“ ir ekonominio augimo stagnacija yra nuolatinis ir nekintamas dešimtmečių bruožas. Per artimiausią dešimtmetį gali paaiškėti, kad tai yra ne tik Lietuvos problema, bet ir visos „naujosios Europos“ bendras bruožas. Bet tai, kad ne vieni krisime į stagnacijos spąstus, mus turėtų mažai guosti.

Norint pabėgti nuo tokios ekonominės stagnacijos perspektyvos, akivaizdu, kad pirmiausia turime stengtis kaip nors išvengti „valstybės politikos“ kūrimo stagnacijos.

Todėl pirmiausia reikia patiems patikėti, kad galime skubiai pasveikti nuo „idėjinės mažakraujystės“ ligos, kad galime vėl iš naujo atrasti gebėjimą tartis dėl didelių „valstybės politikos“ idėjų ir kad galime savyje atrasti gebėjimą tokias sutartas dideles idėjas realizuoti.

Susigrąžinti tokį tikėjimą – tai neatidėliotinas politikos, verslo, akademinių bendruomenių elito uždavinys. Nes kol neatsiras tuo tikinčios kritinės elito masės, tol neatsiras ir platesnės visuomenės tikėjimo, kad gali būti kitaip. Kol neatgims toks visuomenės tikėjimas, tol mes tik vis intensyviau murkdysimės vis gilesniame idėjinės ir politinės, o tuo pačiu ir ekonominės stagnacijos dumble, pilname nusivylimo, netikėjimo ir vidinės bei išorinės emigracijos.

Pastarasis dešimtmetis nebuvo lengvas nei Lietuvai, nei globaliam pasauliui. 2008-2009 metų pasaulinė finansų krizė skaudžiai smogė visiems. To pasekmės – „valstybės politika“ visur patyrė sunkių išbandymų – populizmas, atmetantis „valstybės politikos“ svarbą, daug kur smogė pakankamai skaudžiai – Brexit, pasikeitęs Jungtinių Amerikos Valstijų politikos pobūdis, populistų santykinė sėkmė Italijoje ar Prancūzijoje – yra tik keletas pavyzdžių. Lietuva su R. Karbauskio pergale 2016 metų Seimo rinkimuose yra to meto tos pačios globalios populizmo plėtros tendencijos produktas.

Bet tai buvo 2016-ieji. 2019-aisiais populizmas pradėjo trauktis ir pralaimėti – pradedant nuo Italijos ir baigiant pačia Lietuva. Net Britanija suprato, kaip politiškai brangiai tenka mokėti už Brexit populizmą.

Artimiausiu metu Lietuvai yra visos galimybės ne tik atsisveikinti su karčiais populizmo bangos vaisiais – „valstiečių“ dominavimu Lietuvos politinėje padangėje, bet ir atsisveikinti su „idėjine mažakraujyste“ valstybės politikoje.

Kadangi mes vis dar esame alkani sėkmės, nes vis dar atsiliekame nuo „senosios Europos“, tai turime suprasti, kad gresiančios stagnacijos išvengsime tik tada, jeigu bendromis politikos, verslo, akademinės visuomenės elito pastangomis sugebėsime į „valstybės politiką“ vėl sugrąžinti dideles, ambicingas idėjas, sugebėsime dėl jų sutarti ir įrodyti, kad esame pajėgūs jas įgyvendinti.

Taip buvo 1990-aisiais, kai siekėme Nepriklausomybės, taip buvo ir 2000-aisiais, kai siekėme narystės ES ir NATO, – intelektualinis elitas brėždavo ambicingą kryptį ir visuomenė patikėdavo tokia didele ambicija. Taip Lietuva tada ir ėjo į priekį, ir jai negrėsė jokia stagnacija: nei idėjinė, nei ekonominė.

Taip ir šiandien – tik tada visuomenė patikės, kad Lietuvoje reikalai gali keistis į gerąją pusę, tik tada tėvai patikės, kad jų vaikai gyvens geriau nei jie patys gyvena ir patikės, kad tie užaugę mūsų vaikai ar anūkai Lietuvoje gyvens tokioje europietiškoje gerovėje, kokią iki šiol atrandame tik senojoje Europoje, kai ta pati plačioji visuomenė patikės Lietuvos elito sutartomis naujomis didelėmis idėjomis Lietuvai.

Štai po tokios plačios įžangos, apie tai, kokiame „dugne“ mes šiandien esame, ir vis dar tikėdamasis, kad ateinantis dešimtmetis gali būti ne gresiančios intelektinės ir ekonominės stagnacijos, o dinamiško vystymosi dešimtmetis, ir siūlau tartis dėl to, kokios didelės ambicijos ir kokie konkretūs veiksmai galėtų garantuoti mums tokį dinamišką dešimtmetį.

Per 28 metus Lietuvos politikoje įgijęs įvairios patirties, žinau, kad tarppartiniai politikų susitarimai Lietuvoje yra labai stipriai devalvuoti. Ir pirmiausia dėl to, kad jie dažniausiai būna abstraktūs, jų pažanga nepamatuojama, o gražūs bet abstraktūs „gerovės valstybės“ tikslai stokoja konkrečios ambicijos, todėl greitai pavirsta pašaipos objektu. Reikšmingi susitarimai per pastarąjį dešimtmetį buvo tik dėl gynybos, kai partijos sutarė dėl labai konkretaus ir išmatuojamo tikslo – iki 2020 metų gynybos biudžetą padidinti iki 2% nuo BVP.

Todėl ir dabar, tam, kad išvengtume idėjinės ir ekonominės stagnacijos, siūlau tartis dėl ambicingų, bet konkrečių mūsų valstybės tikslų, kuriuos įsipareigotume siekti iki 2030 metų ir kurių pažangą galėtume stebėti, sekdami konkrečius duomenis. Visa tokia ambicija turėtų būti įvardinama labai paprastai, kaip „Augimo Ambicija“: 2030 metais visoje Lietuvoje (ne vien tik Vilniuje) turime gyventi taip, kaip gyvena vidutinis europietis.

Ko reikia, kad tai pasiektume? Tam pirmiausia reikia ambicingos Augimo darbotvarkės (ne vien tik Perskirstymo darbotvarkės). Turime padaryti viską, kad išsaugotume aukštus augimo tempus, nepaisant to, kad pradinė sparčios konvergencijos banga artėja prie natūralios pabaigos. Norint išvengti ilgalaikės ekonominės stagnacijos, reikia realizuoti efektyvią mūsų ekonomikos struktūros transformaciją aukštųjų technologijų ir aukštos pridėtinės vertės ekonomikos link. Tik tai gali garantuoti spartesnį ekonomikos augimą. O tam paprasčiausiai reikia „valstybės politikos“ lyderystės, kuri garantuotų intelektualinę politinę valią, būtiną tam, kad tokia transformacija įvyktų.

Tokia transformacija neįvyks, jeigu Lietuva ir toliau neturės aukščiausios kokybės švietimo ir bent vieno pasaulinio lygmens universiteto. Tokia transformacija ir toliau nevyks, jeigu Lietuva ir toliau elgsis neatsakingai ir nesugebės koncentruoti savo resursų į tik kelių aukštųjų technologijų sričių vystymą, ten, kur jau iki šiol yra pasiekta santykinė sėkmė. Augimą garantuoja sparti sėkmės plėtra, o pradinę sėkmę – privati iniciatyva (dažniausiai).

Šalia Augimo darbotvarkės, per ateinantį dešimtmetį Lietuva turi siekti ir ambicingos Sagumo darbotvarkės įgyvendinimo. Be saugumo nebus ir augimo. Turime išmokti būti ne tik Vakarų saugumo politikos vartotojai, bet ir jos architektai, rūpindamiesi ne tik savo, bet ir platesnio regiono saugumo reikalais.

Kad visa tai pasiektume, turime sutarti dėl 10 svarbiausių nacionalinių projektų, kuriuos yra būtina įgyvendinti iki 2030 metų. Jų įgyvendinimas leistų pasiekti dviejų svarbiausių tikslų:  ekonomiškai ir socialiai pasivyti europietiškos gerovės lygį.

Šiuos 10 ambicingų projektų sudėliojau matydamas visą Lietuvos iššūkių panoramą. Prie kiekvieno iš tokių projektų būtų galima parašyti po išsamią studiją, apie daugelį iš šių iššūkių aš pats esu nemažai rašęs: paskutinį kartą Prezidento G. Nausėdos inauguracijai skirtame tekste „Prezidento darbotvarkė“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/andrius-kubilius-prezidento-darbotvarke.d?id=81553613).

Apie kiekvieną iš tikslų būtų galima daug diskutuoti, jie yra vienas su kitu glaudžiai susiję ir  akivaizdu, kad jei mes būtume pajėgūs visus šiuos 10 projektų per kitą dešimtmetį įgyvendinti, tikrai gyventume daug saugesnėje ir pilnesnės gerovės valstybėje.

 

DARBOTVARKĖ – 2030: DEŠIMTMEČIO TIKSLAI

I. Augimo darbotvarkė

Augimo tikslai:

  1. BVP/capita (pagal Perkamosios galios pariteto (PPP – angl.) standartą) – 100% ES vidurkio (2030 m.).

Šis Lietuvos parametras šiuo metu  tesiekia 81%, 2004 m. siekė tik 48%. Lietuvos Vyriausybė prognozuoja, kad 2021 metais Lietuvos BVP augimas sieks mažiau nei 2%, vėliau tik dar labiau lėtės, o tai reiškia, kad nieko nedarant mūsų šalį ištiks ekonominė stagnacija ir Lietuva tokį tikslą nebus pajėgi pasiekti per artimiausią dešimtmetį. Verta taip pat atsiminti, kad Lietuvos ekonomikos atsilikimas nuo Vokietijos (123% ES vidurkio) ar Švedijos (121% ES vidurkio) yra dar didesnis.

  1. Vidutinis darbo užmokestis (VDU) – 100% ES vidurkio (pagal PPP standartą) (2030 m.). Šiuo metu šis parametras siekia 70 % ES vidurkio (pagal EBPO duomenis).

 

Augimo svarbiausieji projektai

 Biudžetas – 35% BVP perskirstymas per biudžetą (2022 m.).

Vienas iš svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių yra gerai veikiantis viešasis sektorius: švietimas, moksliniai tyrimai, sveikatos apsauga. Norint turėti augimui reikalingą viešąjį sektorių, reikia jį tinkamai finansuoti iš valstybės biudžeto. Pastarasis turi būti pakankamos apimties. Šis biudžeto dydį nusakantis parametras Lietuvoje dabar tesiekia 30,5 % nuo BVP. ES vidurkis – 40,5% nuo BVP. Estijoje šis parametras yra lygus 33% nuo BVP. Jeigu šiuo metu šis parametras Lietuvoje siektų 35%, tai reikštų, kad nacionaliniame biudžete būtų maždaug 2 mlrd. eurų daugiau pajamų, kurias būtų galima išleisti geresniam švietimo ar sveikatos apsaugos finansavimui. Norint tokį parametrą pasiekti, reikės didinti kai kuriuos mokesčius arba įvesti naujus, o taip pat panaikinti milžinišką „PVM gap“.

  1. Universitetai – 2 Pasaulinio Lygmens Universitetai (VU ir KTU) (2030 m.).

Šalys, besivaržančios globalioje konkurencijoje, siekia, kad bent keli tos šalies universitetai įgytų Pasaulinio Lygmens Universitetų statusą. Taip elgiasi Lenkija ir Suomija, Kinija ir Pietų Korėja (https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-kubilius-ar-gali-lietuva-tureti-pasaulinio-lygio-universiteta-us.d?id=75758931). Jeigu Lietuva nesugebės koncentruoti savo resursų į bent 2 savo universitetų gebėjimą globaliai konkuruoti, ji nesugebės realizuoti ir Augimo darbotvarkės.

  1. Švietimas – Lietuva Nr.1 tarp ES valstybių pagal PISA tyrimus (2030 metai).

Pagal paskutinius PISA tyrimus (2017 m.), vertinant bendrojo švietimo lygį, Lietuva užima 36 vietą pasaulyje ir 22 vietą tarp ES valstybių. Pirmauja Singapūras ir Japonija. Pagal tuos pačius PISA tyrimus (2017 m.) – Estija pasaulyje užima 3 vietą ir 1 vietą tarp ES valstybių. Suomija pagal PISA tyrimus 2009 metais užėmė 1 vietą pasaulyje.

  1. Inovacijos ir aukštųjų technologijų pramonė – (5+5+5) % nuo BVP 3-ose prioritetinėse aukštųjų technologijų srityse: biotechnologijos ir farmacija; lazeriai ir fotonika; IT ir fintech’as (2030 m.):
  2. a) šalia globalių TEVA ir „Thermofisher Scientific“ biotechnologijų kompanijų – dar 5 globalios biotechnologijų/farmacijos korporacijos, įsikūrusios Lietuvoje (2025 m.);
  3. b) metinė lazerių ir fotonikos pramonės gamyba ir pasauliniai pardavimai – 2 mlrd. eurų (2025 m.);
  4. c) fintech start-up’ų ir įmonių koncentracija 1000 gyventojų didžiausia tarp ES valstybių (2025 m.);
  5. Sveikatos apsauga – mirtingumas nuo svarbiausių ligų lygus arba mažesnis ES vidurkiui (2025 metai).

Pagal Europos Komisijos skelbiamus duomenis šiuo metu Lietuvoje mirtingumas nuo kai kurių ligų (pvz., širdies ir kraujagyslių) 3-4 kartus viršija ES vidurkį.

  1. Regionai.

10 regioninių pramonės augimo centrų – ekonomiškai turi augti ne tik Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Su valstybės pagalba pritraukiant investicijas turi augti Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė bei kiti regionų centrai (2025 m.);

valstybės atsakomybe įgyvendinamas „Žmonių Standartas – 2030“, leidžiantis siekti, kad žmonių gyvenimo sąlygos valstybės (ne vien tik savivaldybių) pastangomis gerėtų ne tik miestuose, bet ir kaimiškose vietovėse, pvz.:

  1. a) Keliai – visi miesteliai su daugiau kaip 30 gyventojų asfaltu sujungti su savivaldybės centru. Nuo bet kurios sodybos ne daugiau 3 km neasfaltuoto kelio.
  2. b) Gimnazija – ne daugiau 50 km iki aukštus europinius ISO 9001 standartus atitinkančios nacionalinės gimnazijos. Regionų centruose – gimnazijos su geros kokybės bendrabučiais.

c)…

II. Saugumo darbotvarkės svarbiausieji projektai

  1. Elektros sistemos kontinentinė sinchronizacija ir Astravo AE elektros ekonominė blokada – (2020-2025 m.).
  2. Gynyba – 2.5% nuo BVP (2025 m.); atsižvelgiant į didėjančias geopolitines grėsmes, Lietuva turi sparčiau didinti gynybos finansavimą; šiuo metu valdžia yra įsipareigojusi tokio finansavimo procento siekti tik 2030 metais.
  3. Rytų Partnerystė – 2027 metais (Lietuvos 2-asis pirmininkavimas ES Tarybai) Ukraina, Sakartvelas, Moldova tampa kandidatėmis į ES. Siekdama tokio tikslo Lietuva nuosekliai, kartu su partneriais, rengs ir įgyvendins Lietuvos inicijuotą „ES Trio Strategiją 2030“, skirtą šių šalių integracijos į ES procesui konsoliduoti ir efektyviai įgyvendinti. (Strategija patvirtinama ES Rytų Partnerystės Summitte – 2020 gegužę.)
  4. Europietiška Rusija – Lietuvos iniciatyva Vakaruose gimsta „Europietiškos Rusijos“ strategija (2021 m.), kurios tikslas – padėti Rusijai sugrįžti į europietiško vystymosi kelią (po Putino). Strategijos esmė – ne „dialogas su Putinu“, o Ukrainos integracinės sėkmės pavyzdys ir aiški Vakarų vizija, kaip galėtų atrodyti ateityje Vakarų santykiai su „europietiška Rusija“, padės Rusijai transformuotis.

 

Kaip įgyvendinti „Darbotvarkę 2030“?

 Tokia štai galėtų būti „Darbotvarkė 2030“ – 10 didelių ir ambicingų projektų, aiškiai formuluojamų, detalizuojamų ir efektyviai įgyvendinamų. Kas gali imtis lyderystės įgyvendinant tokią darbotvarkę? Akivaizdu, kad svarbiausios valstybės politinės institucijos: Prezidentas, Vyriausybė, Seimas.

Užsienio politikoje Prezidentas turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę už tokio projekto įgyvendinimą, vidaus politikoje – Prezidentas gali suvaidinti ypač svarbų telkiančios lyderystės vaidmenį, telkdamas politinę ir pilietinę bendruomenes.

Tačiau tokios „Darbotvarkės 2030“ įgyvendinimui reikia ir tinkamos Vyriausybės. Šiandien turime nedžiuginančią koaliciją ir Vyriausybę, iš kurių sunku tikėtis tokių ambicingų projektų įgyvendinimo. Bet situacija gali iš esmės pasikeisti po 2020 metų Seimo rinkimų. Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad vien tik Vyriausybės pasikeitimo 2020 metais neužteks tam, kad tokie projektai būtų sėkmingai realizuoti. Valstybės tarnyba, kaip ir visas viešasis sektorius, per ilgus finansinio skurdinimo metus yra taip stipriai intelektualiai nustekenta, kad tikėtis jų tinkamo pajėgumo įgyvendinti minėtus projektus būtų tiesiog naivu.

Ką reikėtų daryti?

Pirma, reikėtų tiesiog prisiminti, kaip Lietuva 2013 metais sėkmingai susitvarkė su pirmuoju išbandymu pirmininkauti Europos Sąjungai. Tokį projektą valstybė realizavo keleriems metams pasamdydama porą šimtų jaunų, išsilavinusių ir tinkamą europietišką patirtį sukaupusių profesionalų. Jie buvo įdarbinti visose ministerijose, gavo gerą atlyginimą, valstybė tam išleido nemažai milijonų, bet tinkamas rezultatas buvo pasiektas. Deja, šis sukauptas tikrų profesionalų valstybinis resursas vėliau buvo neatsakingai išbarstytas.

Ko reikėtų dabar?

Imtis tokio pat būdo, pasitelkiant jaunus profesionalus ir realizuojant ne vieną pirmininkavimo, o 10 svarbiausių „Darbotvarkės 2030“ projektų. Tai buvo sėkmingai padaryta ruošiantis 2013 metams; taip gali būti padaryta ir dabar. Tai kainuos. Ir kainuos nemažai. Tačiau investuoti į šalies pažangos sėkmę yra žymiai geriau ir išmintingiau nei ir toliau nieko nedaryti ir abejingai stebėti, kaip nuosekliai smunkame į stagnacijos duobę.

Ir dar apie pinigus.

Tokių projektų neįmanoma realizuoti su mažu valstybės biudžetu. Viešieji finansai investuoti į sėkmę šią sėkmę plečia, didina ir investuotus pinigus grąžina su kaupu. Tačiau tam reikia kritinio investicijų kiekio, nes, nepasiekus tokio kritinio lygio, investuotos lėšos yra tiesiog išbarstomos. Norint tokią kritinę pinigų masę sutelkti, reikia nebijoti didesnių mokesčių. Nes didesni mokesčiai būtų tiesiog mūsų pačių didesnė investicija į mūsų pačių didesnę sėkmę. Už sėkmę reikia susimokėti, nes sėkmė paprasčiausiai apsimoka.

 

***********

Štai taip galėtų atrodyti naujoji „Darbotvarkė 2030“. Augimo ir socialinio teisingumo darbotvarkė. Rezultatyvios užsienio politikos darbotvarkė. Ryški darbotvarkė. Ar tokia, ar į ją panaši ambicinga darbotvarkė bus efektyviai įgyvendinama, priklauso tik nuo politikos, akademinio, verslo elito. Nuo jų pasirinkimo. Labiausiai – nuo politikų. Nuo jų sugebėjimo sugrįžti prie „valstybės politikos“ kūrybos, paremtos didelėmis ir ambicingomis idėjomis.

Lietuvai reikia ryškios ir rezultatyvios „Darbotvarkės 2030“.

Tai – mūsų visų bendras interesas.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų