Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimas – viena įdomiausių istorija, kurioje jaudinanti meilės priesaika Lietuvai ir mylimajai Nijolei.  Jubiliejiniais Juozo Lukšos-Daumanto šimtųjų gimimo ir septyniasdešimtųjų žūties metais permąstome rezistencinę kovą. Istoriką Darių Juodį kalbino Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė

Partizanas Juozas Lukša-Daumantas vadinamas neeiliniu partizanu, gebėjusiu imtis labai sudėtingų užduočių, pasižymėjo ypatingomis asmeninėmis savybėmis – pasitikėjo savimi, buvo drąsus, puikiai rašė. Jis vadinamas tuo partizanu idealistu, kuris visu kūnu ir siela mylėjo Lietuvą. Kas jums atrodo svarbiausia, ką išskirtumėte?

Tai, kad pasaulis sužinojo apie partizaninį judėjimą yra Juozo Lukšos-Daumanto nuopelnas. Žinomiausias darbas yra jo knyga pirmiau pavadinta „Partizanai už geležinės uždangos“, o paskui pavadinimas sutrumpintas tiesiog „Partizanai“. Dėka šios knygos Juozas Lukša yra žymiausias partizanas išeivijoje, o apie kitus partizanus buvo galima sužinot, tiktai iš jo knygos. Knyga Lietuvoje pirmą kartą perleista 1990 metais. Knyga formavo Lietuvos vaizdinį apie partizaninį pasipriešinimą, kai kam tapo net gi vadovėliu. Jis yra žinomiausias partizanas. Dėl idealizmo,  galvoju, kad visi žmonės, kurie siekė kažko ne už pinigus, ne už kokią asmeninę gerovę – panašūs į idealistus. Tokių asmenybių Lietuvos istorijoje tikrai rastume.

Sudomino tai, kad Juozas Lukša-Daumantas demaskavo ne vieną užsimaskavusį agentą, turėjo gebėjimą atpažinti NKVD infiltruotus agentus, presimetėlius, mokėjo atpažinti melą, pajausti klastą.

Veikiant tokiomis sąlygomis buvo būtinas įžvalgumas. Viena istorijų demaskuojant Sovietų saugumo užverbuotą Juozą Albiną Markulį (pogrindyje vadinosi Ereliu), kuriuo prisidengiant norėta likviduoti visą pasipriešinimą, neva kurta rezistencijos vadovybė, o realiai norėta kuo daugiau sužinoti apie partizanus. Juozas Lukša su savo bendražygiais tuo metu gyveno Vilniuje, jam kilo įtarimų dėl Markulio. Pastarasis, kaip ir jo „globėjai“, žinoma irgi darė klaidų, elgėsi perdėm atvirai, gal net įžūliai. Verta šioje istorijoje paminėti ir rezistentą Bronių Barzdžiuką, kuris taip pat su įtarimais dėl Markulio atvyko į Vilnių perspėti Lukšos ir kitų. Iššifruoti sovietų saugumo agentus buvo sudėtinga, nes jie buvo apmokomi, instruktuojami, jiems parenkama elgesio linija ir kt.

Partizanavime svarbu būti įžvalgiam, turėti nuojautą, jausmą. Toks buvo Lukša. Man labai įstrigę, kas tas įžvalgumas yra, kurio kai kada neįmanoma paaiškinti racionaliais dalykais. 1949 m. gegužės pradžioje Kazimieras Pyplys-Audronis (Lukšos bendražygis), Jonas Deksnys su kitais, po žygių į Vakarus, grįžta į Baltijos pajūrį. Ir štai jų grupėje yra vienas Sovietų Saugumo agentas, kuris atsiskiria nuo grupės, informuoja savo verbuotojus, kad tokia grupė atvyko ir tada toje išsilaipinimo teritorijoje pasirodo partizanai. Vieną kartą jie sueina į susitikimą su tais desantininkais ir išsikviečia į kitą susitikimą. Kazimieras Pyplys antrąkart neina į susitikimą, jam įtartini tie partizanai, nors „partizanų“ vadas ne bet kas, o prezidento Antano Smetonos svainis, savo autoritetu bando desantininkų budrumą.  Pyplys-Audronis neina į antrą susitikimą, atsiskiria nuo grupės ir išvengia susidūrimo. Kažkokia nuojauta.

Lukša, deja, pateko į pasalą dėka MGB užverbuoto žmogaus. 1951 metų rugsėjo 4-ąją miške, Pabartupio kaime. Papasakokit šią painią ir tragišką istoriją.

Istoriją lydėjo daug atsitiktinumų. Lukša laukė antrojo desanto. Jis su savo grupe nusileido 1950 metais, sovietų pusė iš karto to neužfiksavo. Apie antrojo desanto nusileidimą, mano supratimu, tai man leidžia teikti istoriniai šaltiniai, MGB sužinojo gana atsitiktinai.  Kaip tai nutiko, gan buitiška istorija – 1951 m. balandžio 19 dieną  vienas siuvėjas, kuris, kaip ankščiau siuvėjai, ėjo po namus ir siuvo žmonėms reikiamus rūbus, tąsyk vienoj sodyboj jis siuvo šeimai rūbus, ir štai vakare, per langą pamatė nusileidžiančius tris parašiutus ir apie tai pranešė sodybos šeimininkui. O šeimininkas buvo MGB slaptasis bendradarbis. Nei buvo kokia užduotis stebėti dangų, nei ką, bet būna gyvenime tokių sutapimų. Tai tas šeimininkas pranešė Sovietų saugumo padaliniui, ir tada aišku į tą vietą mestos didelės žmonių pajėgos ieškoti to desanto. Iki 2000 žmonių košė mišką, rado daiktus, bet nerado desantininkų.

Desantininkai išvengė susidūrimo, ėjo pas ryšininką su atitinkamu paroliu ir taip jie buvo suvesti su partizanais. O sovietų saugumas tiesiog jų nerado. Buvo mestos pajėgos, tačiau nesugebėjo suimti tų desantininkų, net gi lėktuvai sekė iš oro, kur naktį degė laužai, nes žmonės paprastai sukuria laužus apšilimui pavasarį, bet ir pagal tai nesusekė. Tačiau atrodo MGB tada palankiau klostėsi aplinkybės, gauta informacija atvedė sovietų saugumą iki bunkerio, kuriame slėpėsi iš Vakarų nusileidę desantininkai. Vienas iš jų Julijonas Būtėnas žuvo, o Jonas Kukauskas buvo suimtas. Jis pakliuvęs į sovietų saugumo rankas, pradėtas verbuoti slaptam darbui.  1951 m. vasarą jo vardu buvo susirašinėjama laiškais su Juozu Lukša, o Juozas Lukša tikrino ar tai tas pats žmogus, ar tai nėra provokacija. Bet Kukauskas atvyko iš Vakarų, jis tikrai galėjo tiksliai atsakyti į konkrečius klausimus. Ir štai jis atsako į Lukšos klausimus, tuo laiku, nepalanki aplinkybė Juozui Lukšai, sovietų saugumas užgulė tą teritoriją, ir dėl to netekta galimybės sekti informaciją, kas iš partizanų žuvęs, kas suimtas.

Būtent rugsėjo ketvirtą dieną Juozas Lukša ateina į susitikimą, kur jau yra paruošta sovietų saugumo pasala, arčiausiai pasalavo žmonės, kurie jį turėjo paimti gyvą. Trys partizanai palydėjo Juozą Lukšą į susitikimą, o vedliu buvo MGB patikrintas agentas Aušra (neva ryšininkas Aitvaras). Ar naktį šis agentas kažkaip taip susimaišė, ar pametė kelią, bet tiesiog atvedė ne link Kukausko, o link kito agento sėdinčio pasaloje, tuo metu Lukša uždavė klausimą, į kurį turėjo atsakyti Kukauskas, tačiau paklaustas šis neatsako laiku, kyla susišaudymas. Taip Juozas Lukša žuvo. Gal pasaluojančių nervingumą sukėlė Jono Kukausko pasakymas, kad Juozo Lukšos neįmanoma paimti gyvo, nes jis turi ant savęs pasikabinęs granatą, gal dėl to įvyko greitas susišaudymas. Bet tai versijos.

Vytis, Skirmantas, Skrajūnas čia tik keli Juozo Lukšos slapyvardžiai, o kaip archyviniuose dokumentuose yra indentifikuojama po kuriais slapyvardžiais Juozo Lukšos nuopelnai?

Daumantas yra tik knygos autorius, dėl to ir tapo žinomas labiausiai. Aš tikrai nesu matęs nei vieno partizaninio dokumento, kuris būtų pasirašęs kaip Daumantas. Net gi mano pavardė (Juodis) buvo  Lukšos pasirinktu slapyvardžiu. Dažniausi jo slapyvardžiai, kurie ir dokumentuose sutinkami, tai Skirmantas ir Skrajūnas. O kai grįžo iš Vakarų, dažniausiai dokumentuose pasirašė Mykolaitis. O Amerikos žvalgybos dokumentuose dar esama kitų slapyvardžių.

Laisvės kovotojai tampa Rusijos propagandos taikikliu, Lukša vienas iš tų, apie kurį paskleista daug dezinformacijos. Kodėl Rusija diskredituoja būtent šį partizaną?

Išeivijoje, okupacijos metais, buvo publikuojami straipsniai apie padėtį Lietuvoje. Ir štai vieno laikraščio redaktorius vengdavo rašyti teigiamai apie Lietuvos meno, kultūros veikėjus. Kodėl jis vengė rašyt? Argumentas – neduokim taikinių sovietams, nes jei kažkas bus pagirtas išeivių spaudoje, nebus jam nuo to geriau, nes sovietų valdžia tai perskaitys ir atkreips nereikalingą dėmesį į jį. Nurodydami kas mums svarbu ir ką vertiname iš karto parodom ir taikinį. Pastebėtina, kad Rusijos propaganda nevadina jų partizanais, mat partizanas jau karys, kovojęs už savo valstybę prieš svetimųjų primestą politinį rėžimą ir pan.

Todėl turime daugiau tyrinėti partizaninį judėjimą, ieškoti atsakymų, juos pateikti visuomenei. Seimas paskelbė šiuos metus Juozo Lukšos-Daumanto metais, LGGRTC surengė konferenciją, KAM sukvietę į šventę ir diskusijas Juozo Lukšos gimtinėje, vyko daug diskusijų, partizano vardo mokykla parengė ir išleido knygą apie jo gyvenimą, lrt pristatė filmą,  ar to pakanka?

Tai kiekybine prasme, mano manymu, mums užtenka visko ir renginiai yra, ir konferencijos, kas domisi partizanais, profesionalai ar visuomenininkai, tikrai ras sau žinių. Tačiau svarstau, ar mes giliai suprantam, ar tik apsiribojam paviršutiniškais pamąstymais. Man kaip istorikui norėtųsi, kad mes giliau matytume ir mąstytume. Istorija mėgsta permąstymus.

Naujas impulsas permąstymams, tyrimams būtų atrasti Lukšos palaikai, ar yra vilties?

Gali dar ateitis pateikti mums atradimų apie praeitį. Prieš kelis metus, po kryptingo istorikų darbo buvo atrasti sušaudytų partizanų palaikai Našlaičių kapinėse. Tai aktualizavo temą iš esmės, bet ar pajudėjome į praeities permąstymą?

Svarbi istorinės atminties dalis – įpaminklinimas. Šiemet partizanui iškilo paminklas Liūbave. Vilniaus mieste, Žirmūnuose esantis skveras kur veikė partizanų štabas buvo pavadintas Juozo Lukšos Daumanto vardu, ten greičiausiai atsiras atminties ženklas. Man pasirodė labai įdomi ir kitokia atminties forma, tarkim Aistės Petrauskienės ir kitų istorikų parengta instaliacijakurios pagrindinis simbolis – tikras parašiutas,  pasakojantis apie tai, kad Lukša, po to kai užmezgė ryšius Vakaruose, 1950-aisiais su kitais desantininkais į Lietuvą nusileido būtent parašiutu. 

Dabar pradėsiu nuo jūsų pavyzdžių konkrečių, man patinka įvairūs meniniai sprendimai, netipiški meniniai sprendimai, kaip mes gebam praeities įvykius papasakoti šios dienos kalba. Štai mano kolegos iš rekonstruktorių klubo „Partizanas“ sugalvojo įgyvendinti Juozo Lukšos krovinio iš Vakarų atkūrimą, visiems detaliai parodyti ką jis atsivežė iš Vakarų, remiantis archyvine medžiaga. Mano patirtis – įvairios paskaitos mokyklose ir kitose vietose. Per jas pasakoju, kaip partizanai atrodė, kaip tas bunkeris atrodė, ką jie valgė, tiesiog kokia jų buitis. O dėl paminklų, pastebiu – pastatė paminklus, pastatė bunkerius, o prižiūrėti pamiršo. Tie paminklai apaugo žolėmis, neprižiūrėtas bunkeris sugriuvo, ir negali reikalaut iš to žmogaus, kuris statė, gal jis jau fiziškai negali prižiūrėti, atstatyti ir pan. Keista, bet būna ir taip – įamžinom, palikom ir maždaug tegul pats objektas prisižiūri, o užsidėjom pliusiuką, kad pastatėm.

Man vienam renginy labai patiko renginio vedėjos pasakymas: „kas gali partizanų rėmėjui padėt sukapot malkas?“, kai kada dar reikia ir gyvais pasirūpinti. Ar čia nebūtų geras darbas ne tik žvakutę uždegti prie paminklo? Bet ir tam pagyvenusiam žmogui padėti malkas paruošti ar kitaip pagelbėti, nes jis jau dėl savo amžiaus negali. Pasirūpinkit dar kartais ir gyvais žmonėmis, ypač tais, kurie nesipuikuoja savo praeitimi, o kukliai gyvena ir turbūt galvoja, kad padarė tą, ką ir turėjo padaryti, net nepretenduodami į kažkokį atlygį už tai. Pagerbkit padedant, ne tik įteikiant garbės raštą.

Kitos aktualijos

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė
2021.10.21

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlo viešinti duomenis apie visuomenės informavimui skirtas lėšas

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlo viešinti duomenis apie visuomenės informavimui skirtas lėšas
Skaityti daugiau
J. Šiugždinienė
2021.10.15

Jurgita Šiugždinienė. Visi vaikai nusipelno geros mokyklos. Kas padaryta ir ką dar turime nuveikti?

Jurgita Šiugždinienė. Visi vaikai nusipelno geros mokyklos. Kas padaryta ir ką dar turime nuveikti?
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti