Lietuvoje įteisinti plataus apibrėžimo dvigubą pilietybę nėra jokių galimybių. Net nereikėjo Prezidentės veto Referendumo įstatymo pataisoms.

Iš įvairių apklausų, tyrimų ir susitikimų su gyventojais labai aiškiai girdisi, kad apie 1/3 gyventojų yra apsisprendę nepritarti dvigubai pilietybei. Tokie skaičiai yra aiškus signalas, kad jokie Konstitucijos pakeitimai neįmanomi.

Principingi iki galo

Kai klausi gyventojų kodėl jie nepritaria dvigubai pilietybei, tai argumentai jau daug kartų girdėti – prieštarauti politikams (kaip ir Visagino AE statybos klausimu), skeptiški bet kokioms iniciatyvoms, o populiariausia yra kerštas bei pyktis emigrantams. Jei jau išvykai, pasirinkai, tai už tai turi būti nubaustas. Labai nekrikščioniškas, bet labai lietuviškas požiūris. O kas nustatė, kad lietuviai pamaldūs krikščionys? Jie tik užsirašo esantys katalikai, bet tikėjimas dažnai tuo užsirašymu ir baigiasi.

Pilėniškas nusiteikimas, kad emigrantams jokios pilietybės neduosim yra tvirtai kietakaktiškas ir nepaveikiamas jokių racionalių samprotavimų. Tokį nusiteikimą girdžiu tiek iš tų, kurie nepažįsta nei vieno emigranto, tiek ir iš tų, kurių šeimoje yra išvykusių. Šis nusistatymas kyla iš Sąjūdžio laikų pažadų ir tos buvusios vienybės vaizdinio. Kai kam atrodė, kad tuo metu visa Lietuva buvo vieninga, patriotiška ir susitelkusi. Kai griuvo Sovietų Sąjunga, o Lietuva tapo laisva ir visi tapo laisvi savo pasirinkimuose, pasirodė, kad žmogaus individualizmas yra daug stipresnis pradas, nei kolektyviniai įsipareigojimai.

Paaiškėjo, kad mitai apie lietuvius patriotus, kaip jiems aktuali lietuvybė yra svarbūs tik nedaugeliui. Jokiais ekonominiais parametrais neįmanoma pagrįsti tokios didelės emigracijos iš Lietuvos. Paaiškinti tokį fenomeną, kad išvyko 1 mln. arba beveik trečdalis tautos galima tik pasitelkus psichologiją. O psichologija paprasta – lietuviai nėra jokie patriotai, tai kaip tik viena labiausiai kosmopolitiškų tautų pasaulyje.

Patriotizmas lietuviui yra pamojavimas trispalve ir sugiedojimas himno. Kaip būti „Žalgirio“ fanu: nusipirkai bilietą, paplojai ir išėjai. Tikrasis patriotizmas, kai kitas vertybes aukoji vardan Tėvynės, Lietuvoje dažniausiai įvardijamas kaip kvailybė. Emigrantai savo darbais labai aiškiai parodo, kad renkasi Tėvynę pagal atlyginimą, socialines garantijas ir gyvenimo patogumus. Kol Tėvynėje atlyginimas „ne 1000 eurų“, „ne 1500 eurų“, „ne 3000 eurų“ sako jie, mes negrįšim. Tikro patrioto žodis!

Kaip tikro kataliko žodis, kad mes jiems „atkeršysim” ir dvigubą pilietybę jie matys kaip savo ausis – atsako likusi Lietuvoje, dažnai jau senyva tautos dalis.

Pilietybė praranda prasmę

Iš tikrųjų dviguba pilietybė svarbi labai nedidelei daliai žmonių, o būtent tiems, kas jaučia apčiuopiamą naudą. Neatsitiktinai pasigilinus į Vidaus reikalų ministerijos duomenis matyti, kad Lietuvos pilietybės daugiausiai prašo Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių piliečiai, kurie nori atvykti į Europos Sąjungą ir vyšninis vieningas pasas jiems reikalingas patogumo dėlei. Izraelio žydai, kurie aktyviai triukšmavo, kai buvo suabejota galimybe jiems turėti dvigubą pilietybę, į Lietuvą nepersikelia gyventi, jie čia nedirba ir nesimoko. Dažnai vizitas į Lietuvą būna vienintelis – duoti priesaiką, kuri vargu ar yra kas nors daugiau nei formalumas…

Visi kiti lietuviai emigrantai nelabai ir išgyvena dėl tos pilietybės, išskyrus kai kuriuos organizacijų pirmininkus. O ką duoda dviguba pilietybė, kokia jos nauda? Latvis atvykęs gyventi į Lietuvą turi faktiškai visas tas pačias teises, kaip ir lietuvis – gali dirbti, mokytis, apsigyventi, net balsuoti savivaldybių rinkimuose. Lygiai taip pat Lietuvos pilietis gali naudotis tomis pat teisėmis gyvendamas Vokietijoje ar Airijoje.

Pilietybė buvo labai svarbi tarpukariu, Šaltojo karo metu, o dabar jos reikšmė vis labiau nyksta, vis labiau vertinamos asmeninės žmogaus savybės. Yra regionų, kur konfliktų zonos, nesutarimai, ten pilietybė vis dar yra įrankis politikai formuoti. Katare ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra didelė praraja tarp piliečių ir ne piliečių, panašiai yra ten, kur susiduria turtingasis ir vargingasis pasauliai, bet tarp demokratinių šalių pilietybės institutas netenka prasmės. Geriausiai tai iliustruoja Europos Sąjungos bendroji erdvė. Kaip argumentas dar yra kartojamas tarnavimo kariuomenėje aspektas, bet neturėkim iliuzijų, konflikto atveju Lietuva neprisišauktų ne tik absoliučios dalies emigrantų, bet ir su vietos šauktiniais būtų bėdos. Mobilizacijos pratybos parodė, kad Lietuvoje pusė šaukiamųjų net pasirodyti taikos sąlygomis nepanorėjo.

Ar tikrai reikėjo referendumo dėl pilietybės?

Jeigu pilietybė ne tokia ir būtina emigrantams, kurie net jau įgiję užsienio šalies pilietybę, sėkmingai gali gyventi Lietuvoje, kaip tą daro JAV pilietis ir investuotojas Benas Gudelis, tai kodėl taip aršiai laužomos ietys?

Lietuvos politinė ir ypač aukščiausioji teisminė valdžia nesugebėjo pati išspręsti šio klausimo. Politikai, teisėjai ir valdininkai nesusitelkė, o susikivirčijo ir išeičių ieškoti pasiūlė visuomenei, kuri kaip visad susiginčijo ne dėl argumentų, bet dėl emocijų.

Konstituciniame Teisme pasikeitė vadovai, didelė dalis narių ir jie galėtų peržiūrėti savo anksčiau priimtą doktriną įvairiais klausimais, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės. Bet teisėjai primygtinai laikosi XIX a. biurokratizmo taisyklių. Jeigu JAV teisėjai taip pat skaitytų Konstituciją kaip Lietuvoje, tai JAV vis dar galiotų vergija. Latviams užteko apdairumo įteisinti dvigubą pilietybę parlamente 2013 m. ir visuomenėje nei didelių diskusijų, nei didelių permainų neįvyko, o ar dviguba pilietybė padės Latvijos valstybės klestėjimui ateityje, galėsime pasvarstyti tik teoriškai.