Noras turėti vaikų ir jais rūpintis yra vienas iš prigimtinių ir tauriausių žmogaus instinktų. Deja, kartais ne visada nors ir gražiausi norai sutampa su galimybėmis – nevaisingumas Lietuvoje skaudžiai paliečia maždaug kas septintą porą. Turint omenyje Lietuvos demografinę situaciją, kuomet vienai moteriai tenka vos 1,7 vaiko (0,4 mažiau, nei reikėtų pasiekti nesitraukiančios visuomenės minimumą) valstybė turėtų būti suinteresuota sukurti kuo palankesnes sąlygas šeimoms auginti atžalas.

Lietuva tam naudoja įvairias priemones: mokamos vienkartinės išmokos gimus vaikui, mokami vaiko pinigai iki 18 metų, teikiamos įvairios ugdymo, maitinimo ir transporto lengvatos. 2016 metų pabaigoje priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas pagaliau pradėjo sistemiškai spręsti ir nevaisingų lietuvių porų problemas.

Nuo 2017 metų balandžio, kai buvo pradėtos kompensuoti pagalbinio apvaisinimo procedūros ir vaistai, 168 poros sėkmingai susilaukė 237 kūdikių. Iš pirmo žvilgsnio – puikus rezultatas: šimtai mažųjų Lietuvos piliečių pradžiugino šeimas, kurioms priešingu atveju šis džiaugsmas tebūtų likęs tolima svajone. Negana to, pagal galiojančią tvarką, visas šias procedūras poroms kompensavo Valstybinės ligonių kasos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Ar būtų galima sugalvoti kažką geriau?

Užkrautas amžinas finansinis įsipareigojimas

Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūros ir vaistai yra kompensuojami, išskyrus valstybės užkrautą naštą nevaisingoms poroms saugoti užšaldytus embrionus amžinai. Žinoma, norintiems susilaukti vaikų, kelių šimtų eurų metinis mokestis gali atrodyti smulkmena – išskyrus tai, kad ši smulkmena tampa amžinu finansiniu įsipareigojimu.

Dabar galiojantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas draudžia naikinti embrionus, tam nenumatydamas jokių išimčių. Jei po procedūrų porai liko kad ir vienas vienintelis embrionas, jis privalės būti neterminuotai saugomas vienoje iš šią paslaugą teikiančių klinikų. Vienintelė alternatyva – embrionų donacija. Jei pora nenori susitaikyti su idėja, kad jos kūnas ir kraujas augs kitoje šeimoje, po procedūrų jai likusių embrionų saugojimas taps finansiniu įsipareigojimu iki gyvos galvos. Ir dar neaišku, kas paveldės šį įsipareigojimą po artimojo mirties.

Nors ši problema paliečia ne visas poras, besinaudojančias pagalbinio apvaisinimo paslaugomis, tačiau ši mažuma vis viena yra didelė. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro duomenimis, apytiksliai 30-40% porų, kurioms yra atliekamos pagalbinio apvaisinimo procedūros, lieka vidutiniškai po 5-6 užšaldytus embrionus. Tobulėjant procedūroms, šis skaičius tik augs, nes vis daugiau porų pasiseks pastoti po pirmųjų bandymų, ir likusių embrionų tiesiog naudoti nebereikės, o ir apskritai paslauga besinaudojančių porų skaičius didėja.

Per pirmuosius metus nuo paslaugų kompensavimo pradžios, Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūros buvo atliktos 632 moterims, taigi apytiksliai 250 porų liko su užšaldytais embrionais. Žinoma, kai kurios iš jų dar gali nuspręsti juos panaudoti vėliau, tačiau saugiai galima teigti, kad šimtai vaikų siekiančių susilaukti porų dėl valstybės nustatytos tvarkos buvo priverstos prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus.

Keliasdešimt tūkstančių eurų sąskaita šeimai

Embrionų šaldymo įkainiai svyruoja priklausomai nuo paslaugas teikiančios klinikos: vienoje už embrionų saugojimą turėsite sumokėti 360 eurų per metus, kitose, pagal pateikiamą 100 eurų per mėnesį įkainį – 1 200 eurų. Jei ir pasirinktumėte pigesnįjį variantą, iki savo vaiko pilnametystės klinikoms atiduotumėte beveik 6 500 eurų, kurie galėtų pilnai padengti jo aukštąjį mokslą Lietuvoje.

Jei vaiko pavyko susilaukti pakankamai anksti, už embrionų saugojimą per gyvenimą sumokėtos sumos ilgainiui pasieks kelias dešimtis tūkstančių eurų. Atžalas auginančioms šeimoms tikrai nereikia per daug įtempti fantazijos, kad sugalvotų, kaip geriau panaudoti tokias sumas pinigų.

Dabartinė tvarka sukuria paradoksalią situaciją, kuomet valstybė viena ranka vaikus auginančioms šeimoms duoda, kita – tą patį ar net daugiau atima. Nuo naujųjų metų šeimoms už kiekvieną auginamą vaiką bus mokama po 50 eurų per mėnesį. Nesunku paskaičiuoti, kad tokios sumos už embrionų saugojimą mokančioms šeimoms kartais net neužtektų šioms išlaidoms padengti.

Embrionų šaldymas ir saugojimas kai kurioms poroms yra neišvengiama viso pagalbinio apvaisinimo proceso dalis. Padaryti jį bene vienintele išimtimi, kuri nėra kompensuojama, veda prie absurdiškų pasekmių. Valstybė, norėdama paskatinti nevaisingas šeimas susilaukti vaikų, kompensuoja beveik visas su tuo susijusias procedūras ir vaistus, tačiau tėvų finansinei atsakomybei palieka tą sritį, kuri ilgainiui poroms kainuos kur kas daugiau, nei visos valstybės sumokėtos kompensacijos.

Valdžia nusprendė – tegul ji ir susimoka

Uždrausti naikinti embrionus Seimo dauguma apsisprendė sąmoningai, ir tai nebuvo sąlygota kažkokių neišvengiamų aplinkybių. Valstybė galėjo rinktis iš įvairių alternatyvų: leisti tėvams patiems apsispręsti dėl embrionų laikymo, įpareigoti privalomą, bet terminuotą laikymą, arba rinktis patį brangiausią – amžinojo saugojimo kelią.

Nepritariu įpareigojimui šaldyti embrionus amžinai, tačiau kartu ir gerbiu Seimo daugumos poziciją. Vis tik, jei valdžia pasirinko brangiausią kelią, nėra nei sąžininga nei produktyvu visą šio sprendimo naštą ir kainą užkrauti ant jį įgyvendinti turėsiančių šeimų.

Sprendimas kurti gausesnę šeimą pats iš savęs yra didelių ir ilgalaikių finansinių ir moralinių atsakomybių prisiėmimas. Jei šeimai yra reikalinga pagalbinio apvaisinimo procedūra, šios atsakomybės tik išauga. Tačiau nėra jokio pagrindo šeimoms užkrauti dar didesnę naštą, negu ji privalo būti. Valstybė turėtų būti suinteresuota padėti šeimoms susilaukti vaikų, o ne atbaidyti nuo to papildomais mokesčiais iki gyvos galvos.

Ir jei jau nusprendė įpareigoti saugoti užšaldytus embrionus amžinai, tegul ir prisiima su tuo susijusius finansinius įsipareigojimus. Tai būtų nedidelis, bet konkretus sprendimas, kuris apsaugotų šeimas nuo papildomų rūpesčių ir paskatintų susilaukti vaikų.