Tiesą sakant, energetikos politika išties turėtų būti energinga.

O energetika – saugi, be abejo; apie tai vis kalbama, antai ir dabar Vilniuje vykusiame tarptautiniame forume su JAV energijos (energetikos) ministru-valstybės sekretoriumi. Rick Perry kalbėjo ir apie energetiką kaip ginklą, kurį naudoja monopolistinis tiekėjas (visi žinojo, apie ką kalbama), ir kaip tam priešintis.

Kai kalbam apie valstybę, derėtų sakyti saugumà, nes žodis „saugumas“ kreipia mintį įstaigos link. Ši būtent pašaukta rūpintis šalies ir žmonių saugumà.

Forume nesvarstyta, nors buvo proga, kaip užtikrinti Europos Sąjungos saugumą nuo pasieny pabogintos visai nesaugios Astravo jėgainės. Dar tai netapo ES prioritetu. Nežinau, kaip Lietuvoj. Kai visi apsirūpinsime jodo tabletėmis, gal pradėsim galvoti. Bet nesiekėm ir nepasiekėm europinio solidarumo.

Apskritai saugumõs (saugumo) klausimas atverčia tikrą klausimą: nuo ko? Kas aišku, to neturėtume vynioti į vatą. Ypač kruviną ir susmirdusią. Europos, demokratinės Europos grėsmė yra nedemokratinė (antidemokratinė) Rusija, kompleksiškai nekenčianti ES. Priešas, Kremliaus požiūriu, turi būti stabdomas, pamintas, palaužtas ir pajungtas. Sub iugo traducere – sakydavo senovės romėnai apie užkariautų šalių gyventojų įverginimą.

Energetika čia kaip tik. Gal dar nepamiršome, kaip mokėdavom, būdami blogi – neklusnūs, – dvigubai brangiau negu kiti europiečiai, su kuriais deržava skaitėsi, žaidė, laikinai malonino. Mus turėjo pravesti „po jungu“. Prie Brazausko tai sekėsi. Prie Grybauskaitės – ne. Suskystintų atvežtinių dujų terminalas gavo išdidų vardą „Nepriklausomybė“. Yra siūlančių šį terminalą parduoti su visu vardu.

Saugumà – pirmiausia, nuo Rusijos. Dėl to ginčų nėra. Todėl nevyniojant į vatą, mūsų ir visos Europos problema yra nesaugumà nuo Rusijos. Nei ji dabar naujai „puola“, nei ką, tiesiog tokia yra. Imperinė, revanšinė. Ir spaudžia, gąsdina metodiškai.

Pagrindinis šių dienų imperinės (deja) Rusijos tikslas yra suardyti euroatlantinę demokratijų vienybę. Tuo būdu gauti JAV izoliuotą, atseparuotą nuo natūralaus sąjungininko – Europos. Galimai dar abi sukiršintas, supriešintas. O atkirstoji Europa turėtų likti Rusijai kaip šios didžioji ir žiopla „interesų zona“ (gal dar prisimename drg. Molotovą). VVP manė, kad energetika ir jo Rusijos resursai čia vaidins lemiamą vaidmenį. O tąsyk su energetika būtų labai susijusi ir visa suspaustoji Europa – sumuštinukas tarp Rusijos ir Afrikos. Ar europiečiai studijuoja šią padėtį, savo padėtį?

Juk aišku, kad energetinė saugumà – tai dalelė visuminės europiečių saugumõs.

Gal vokiečiai – verslas, bet ir kiti naudingi kolegos – kalkuliuoja, kad dar prieš Europai pasijungiant po Rusija, po tarptautine politine sostine Maskva, ši pati taps vairuojama Kinijos? Tai keistų dalykus. Bet kur čia viltis ir geroji europiečių proga – neaišku.

Kinija gali leisti susipainiojusiai Rusijai grimzti vis gilyn į europinius plius afrikinius karus, kol visai nusilps ir pradės byrėti, prieš tai dar užkibus ant riebaus Europos jauko. Tada pasiimti jos Užbaikalę ligi Sachalino, gal ir daugiau, nebebus problemų. Bet jeigu Rusija pabustų ir panorėtų stoti su Europa, ne prieš Europą, atsisakyti agresijos, tąsyk vertėtų svarstyti galimus bendrumus. Net energetinius, kuriuose nebūtų politinio užvaldymo kėslų.

Bet nemanykim, kad fronto linija eina tik žeme ir Baltijos bei Azovo vandenimis. Ir kosmose, kur ją jau brėžia prezidentas D. Trumpas. Ji paprasčiausiai nubrėžta protuose – tų, kurie mato energetikoje „tik verslą“, ir tų, kurie labiau patyrę, įžvalgesni ir neapsimeta. Tokių dar yra tarp lietuvių.