Prezidentas Gitanas Nausėda vyks į Europos Vadovų Tarybą, kur be kitų klausimų bus aptarta daugiametė finansinė parama (DFP) – 2021–2027 m. ES biudžetas. Diskusija bus grindžiama pirmininkaujančios Suomijos parengtu, ar tiesiog Komisijos pateikto biudžeto perrašytu projektu su nežymiais pakeitimais. Griežtas taupymo priemones atspindintis projektas prasilenkia su ambicingais Bendrijos tikslais – tą pripažįsta pati Komisijos pirmininkė. Šį dokumentą gruodžio 5 d. Suomija pateikė svarstyti valstybėms narėms, tačiau vykstančios derybos kelia nemenkas aistras tiek dėl biudžeto apkarpymo ketinimų, tiek dėl pačių prioritetų tuos pinigus skirstant – taip iš principo skaldant Europą į privilegijuotus, „objektyvių sunkumų“ turinčius pietus ir drausmingąją šiaurę.

Net ir atsižvelgiant į už ES biudžetą atsakingo Generalinio direktorato vadovo Gerto Jano Koopmano pasisakymą, kad sanglaudos lėšos mažėja dėl britų pasitraukimo, t.y. atsiversiančios skylės ES biudžete, ir naujų prioritetų, tokių kaip inovacijos, aplinkosauga, naujasis projektas stabdo valstybių narių tolesnę konvergenciją. Rytų Europos šalys jau išreiškė susirūpinimą dėl Sanglaudos fondų – pagal suomių pasiūlymą, bendrai ES mastu sanglaudos biudžetas dar labiau mažinamas – net 12 procentų. Konkrečiai mūsų atveju, žinoma, kad šalies įmokos į ES biudžetą išauga, tuo tarpu parama iš Sanglaudos fondų sumažės 27 proc., arba daugiau nei 2 mlrd. eurų – iki 5,37 mlrd. eurų. Taigi dabartiniai Suomijos ketinimai prieštarauja ligšioliniams ES tikslams spartinti konvergenciją, tarp jų ir žemės ūkyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Lietuvos interesų apgynimas naujojoje ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje ir yra pagrindinis numatomas iššūkis. Rodos, kas gali būti svarbiau už pasipriešinimą projektuojamam Lietuvai tenkančių  sanglaudos pinigų “nukirpimui”  27 nuošimčiais,  stojančiai  išmokų mūsų žemdirbiams konvergencijai, lėšų karinio mobilumo ir Europos infrastruktūros tinklų priemonių mažinimui. Jau nekalbant, kad pirmininkaujančios Suomijos siūlymai “karpyti” lėšas prieštarauja ES įsipareigojimui finansuoti Karaliaučiaus tranzito tvarkos įgyvendinimą ir Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai, kur numatytas ir Ignalinos AE uždarymo finansavimas (pagal suomių projektą Ignalinos atominei elektrinei uždaryti skiriama tiek, kiek numatė Komisija, – 490 mln. eurų, t.y. 70 proc. to, ko prašė Lietuva). Tai visiškai neteisinga mūsų atžvilgiu – įsipareigimas dėl tranzito, taip pat tai, kad prisijungimo prie ES sutartyje nedviprasmiškai įrašyta, kad uždarymas bus finansuojamas ES, todėl Lietuvos iššūkis – neleisti ES nesilaikyti sutarties įsipareigojimų.

Bet kuriuo atveju, nors šalys ir nesutaria – per daug ar per mažai ir kur bus nukreiptos lėšos – iš praktikos žinome, kad po karštų derybų, dėl kurių ES valstybių vadovams susirinkti teks ne vieną ir ne du kartus, nukeliant mūšius į 2020 m. ir surengiant neeilinę Europos vadovų tarybą, kompromisas vis tiek bus pasiektas.

Tačiau daugiausia nerimo šioje EVT kelia iš pažiūros visai nekaltas, dviejų puslapių nesiekiančios apimties Prancūzijos ir Vokietijos pateiktas ES reformų įgyvendinimo veiksmų planas, inspiruotas naujosios Europos Komisijos. Plano projekte kviečiama organizuoti ilgametę – nuo 2020 m. iki 2022-ųjų veiksiančią konferenciją – „Konferencija dėl Europos ateities. Prancūzijos-Vokietijos diskusinis dokumentas esminiams klausimams ir gairėms nustatyti“. Siūlomos gairės, kurioms patvirtinti būtų sukurtas tarpinstitucinis mandatas, kurio rėmuose dirbtų visos trys ES institucijas – Parlamentas, Taryba ir Komisija. Valstybėms narėms gi kartu su pilietine visuomene, ekspertais, akademikais, profesinėmis sąjungomis irgi bus leista pasisakyti… Numatyta konferencijai pirmininkauti parinkti garbingą Europos asmenybę, kuriai padės nedidelė iniciatyvinė grupė. Taigi tokios neaiškios struktūros tikslas bus “stiprinti ES demokratinį funkcionavimą”. Tikslas be abejo kilnus, tačiau įsiskaičius į Prancūzijos-Vokietijos diskusinį dokumentą atrodo, kad, priešingai, siekiama siaurinti valstybių narių, ypač mažųjų, politinio savarankiškumo lauką. Tą daroma atvirai teigiant, kad galimas ir Bendrijos sutarčių keitimas, finansiniai ir organizaciniai „pertvarkymai“. Patyrę Briuselio biurokratai iškart „išskaitė“, kad  sutarties keitimas reikalingas ir tam, kad būtų išplėstas kvalifikuotos daugumos balsavimo principas šakinėse ES tarybose, pirmiausia Užsienio politikos ir saugumo bei gynybos srityse – Užsienio reikalų taryboje. Taip pat siūlomos finansinės ES pertvarkos matomos, kaip E. Macrono deklaruojamas siekis įvesti vienodus tiesioginius mokesčius visoje ES ir įsteigti atskirą euro zonos biudžetą. Dargi siūloma vykdyti rinkimus į ES parlamentą pagal europinių partijų bendrus sąrašus – nereikia būti išminčiumi, kad suprastume, jog Lietuva vietoje 11 europarlamentarų turėtų lygiai 0. Nesunku suprasti, kodėl Europos Parlamentas entuziastingai pritaria šiame diskusiniame dokumente menkai tepaslėptai Spitzenkandidatv idėjai, kuri įgalintų Parlamentą rinkti Komisijos pirmininką, tą teisę atimant iš Vadovų Tarybos, o tai reiškia, kad pačios valstybės narės netektų svarbių galios svertų. Galiausiai, pati konferencija įpareigoja save pagal tarpinstitucinį mandatą pasiekti konkrečių rezultatų neminint, koks vaidmuo čia tektų valstybėms narėms. Manyta, kad toks planas pradės išsklaidyti būkštavimus dėl abiejų šalių vadovų nesutarimų, tačiau neapleidžia jausmas, kad Prancūzijos prezidentui E. Makronui tiesiog pavyko įtikinti A. Merkel, jog siūloma Europos Sąjungos „pertvarka“ bus nueinančios kanclerės esminis politinis palikimas, kuris tariamai “stumtels” Europą naujos ir efektyvios, kokybiškai pertvarkytos Bendrijos link. Tačiau tai neabejotinai susilpnintų nacionalines valstybes, taigi ir pačią Bendriją. Matyt, Prancūzijai ir kitoms didžiosioms valstybėms „atsibodo“ mažųjų užsispyrėlių dažnas priešgyniavimas, todėl nutarta taikyti seną ir išbandytą „demokratinio centralizmo“ principą.  Į šią iniciatyvą pirmoji sureagavo Danija, parengdama laišką, adresuotą EK, EP ir ES tarybos pirmininkams su reikalavimu, kad Europos ateities forume lygiomis teisėmis dalyvautų ir nacionaliniai parlamentai. Lietuvos atstovai kartu su kitais 11-kos valstybių parlamentarais šį laišką pasirašė. Kokią įtaką laiškas turės – pasakyti sunku, tačiau kol kas Europos Vadovų Tarybos išvadų projekte kalbama, kad minėtos Konferencijos dėl Europos ateities turinio, veiklos, aprėpties, sudėties klausimais Tarybai reikia bendradarbiauti su Europos Parlamentu ir Komisija. Valstybės narės nepaminėtos…

Nors viliamiasi, kad per vyksiantį ES lyderių susitikimą bus pritarta Europos ateities forumo idėjai, noras ES biudžeto svarstymo metu, tebesitęsiant „Brexitui“, nesutariant dėl globalios aplinkosaugos iššūkių sprendimo ir naujai Komisijos sudėčiai tik spėjus pradėti darbą, inicijuoti tokias pertvarkas sunkiai paaiškinamas. Mes galime kritikuoti ES dėl jos lėto veikimo (nors būtent tai ir atspindi demokratiją), neefektyvumo, tačiau ji iš esmės veikia pakankamai gerai, ypač ekonominio bendradarbiavimo klausimais. Rizikinga bandyti išjundinti tai, kas valstybes nares gali tik dar labiau supriešinti ir pasmerkti ES nesibaigiančioms rietenoms, todėl esminis iššūkis Vadovų Taryboje mūsų prezidentui yra užkirsti kelią tokioms visą ES destabilizuojančioms iniciatyvoms.