Ž. Pavilionis
2018.06.18

Europinės ir transatlantinės darbotvarkės darna

Gyvename pokyčių, kitimo ir painiavos laikotarpiu, kai nėra visiškai aišku, kas mes esame ir su kuo turėtumėme eiti išvien tarptautinėje arenoje.

Gyvename pokyčių, kitimo ir painiavos laikotarpiu, kai nėra visiškai aišku, kas mes esame ir su kuo turėtumėme eiti išvien tarptautinėje arenoje. Nebeturime tokio aiškumo, kaip anksčiau. Matome išcentrinių jėgų veikimą. Tai laikas, kai mums itin reikalinga tvirta kryptis. Į ateitį gali nuvesti esminiai įsitikinimai.

Augome vėlyvuoju šaltojo karo laikotarpiu, o suaugome kai Europos užduotis buvo įveikti susiskaldymą, atsiradusį po šaltojo karo. Tai buvo mums itin svarbus metas: įvertinome dvigubos integracijos – stojimo į NATO ir į Europos Sąjungą – naudą. Mūsų pažiūros gali atrodyti pasenusios, bet mes vis dar tikime, kad Europos ir transatlantinė darbotvarkės tarpusavyje dera.

Kai kurie teigia, kad dabar tik Europa, arba, kaip madinga sakyti, „suvienyta Europa“ yra atsakas į įsivaizduojamą Jungtinių Amerikos Valstijų keliamą grėsmę: dabartinio JAV prezidento politikos nenuspėjamumą ir jo išpuolius prieš dabartinę pasaulio tvarką. Mes tam nepritariame, nes Amerika visada palaikė Europos prisiimtus įsipareigojimus ir be Amerikos Europos valstybės paskęs tarpusavio rietenose ir nepasitikėjime.

Vokietijoje šis reiškinys jau gerai žinomas. Be Jungtinių Amerikos Valstijos užtikrinamos paramos Europos valstybėms Vokietijai beveik neįmanoma imtis vadovaujamo vaidmens Europoje. Be Amerikos paramos Vokietijos ketinimais bus vis labiau nepasitikima. Bet mums reikia, kad Vokietija aktyviai dalyvautų formuojant Europos politiką, generuotų idėjas, tarpininkautų deryboms, galų gale būtų ES ekonomikos atrama.

Kartais tenka priminti savo draugams amerikiečiams, kad nors trumpuoju laikotarpiu jiems ir gali būti naudinga išnaudoti Europos valstybių nuomonių skirtumus savo naudai konkrečiu klausimu, tačiau tai beveik visada kenkia ilgalaikiam JAV strateginiam interesui kad Europa būtų vieninga, o Kremlius tuo gali pasinaudoti, ir pasinaudos.

Tuo tarpu mūsų draugams europiečiams turime priminti, kad Europos „strateginė autonomija“ turėtų stiprinti mūsų euroatlantinius santykius, o ne atskirtį. Mums būtina nuolat palaikyti ir skatinti tokias sąlygas, kuriomis galima būtų imtis kolektyvinių veiksmų euroatlantinėse institucijose.

NATO – svarbiausia šių institucijų. Visi turime dėti daugiau pastangų, kad nesukluptumėme ties kolektyvinių veiksmų dilema. O Vokietija vis dar turi pasistūmėti šia kryptimi dar labiau, nei dauguma kitų valstybių, ir net pasimokyti iš Lietuvos. Vokiečiai garsėja tuo, kad siekia tikslo palaipsniui. Tas pats, ko gero, bus ir NATO atžvilgiu.

Manome, kad tiek Europos tikslai, tiek sąjungininkų už Atlanto darbotvarkė – dvi to paties medalio pusės. Jeigu nenorime, kad mūsų bendradarbiavimas peraugtų į konkurenciją, persmelktą euroskepticizmo ir nacionalizmo, kas dažniausiai atitinka Rusijos interesus, turime iš naujo apsvarstyti ir įsisavinti šią nebenaują, bet vienintelę visų mūsų ateitį garantuojančią tiesą – Europos ir Amerikos vienybę, narystės NATO ir ES suderinamumą.

Teksto autoriai: Thomas Kleine-Brockhoff – JAV Maršalo fondo būstinės Berlyne prezidento pavaduotojas ir vykdomasis direktorius; Žygimantas Pavilionis – Ambasadorius, Seimo Transatlantinių santykių ir demokratinės plėtros pakomitečio pirmininkas

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų