Kitą savaitę, gruodžio 17 d., Lietuvos Respublikos Prezidentūroje jau trylika metų gyvuojantis ir šiuo metu G. Gylytės-Hein vadovaujamas Lietuvos–Vokietijos forumas (LVF), kartu su Užsienio reikalų ministerija, Vytauto Didžiojo universitetu ir Vilniaus politikos analizės institutu, tarptautinėje konferencijoje bandys nubrėžti strategines abiejų šalių santykių gaires (bus transliuojama per Delfi TV).

Renginyje dalyvaus įtakingi Europos užsienio politikos formuotojai. Tikimasi ir gausaus verslininkų, akademikų bei kultūros atstovų dalyvavimo. Pastaruoju metu pastebimai keičiasi tarptautinių santykių architektūra . Rusijos agresija prieš Ukrainą, Kinijos ekonominis ir karinis stiprėjimas, įtampos ir konfliktai dėl Sirijos, Šiaurės Korėjos ir Irano klausimai – visa tai gerokai pakeitė galios balansą pasaulyje ir išprovokavo gausybę konfliktų bei geopolitinių slinkčių. Valstybių egoizmas ir viešai išsakomos abejonės daugiašališkumu tapo politinės retorikos kasdienybe. Pagundų tarptautinėje arenoje veikti vienašaliskai didžiosioms valstybėms daugėja. Štai ir JAV atsisako Paryžiaus klimato kaitos sutarties, Irano susitarimo dėl branduolinių ginklų, dalyvavimo Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo ir JTO Žmogaus teisių tarybos. Viena aišku, ginti daugiašališkumą ir tarptautinę tvarką, traukiantis iš sistemos, nebus paprasta.

VFR Kanclerės centristinė laikysena pamatiniais pasaulinės politikos klausimais tapo stabilizuojančiu faktoriumi. Tačiau būsima Vokietijos Krikščionių demokratų partijos vadovybė pradėjo abejoti daugeliu jos propaguotų principų. Ko turėtų ir galėtų siekti Lietuva iki Kanclerės Angelos Merkel kadencijos pabaigos?

Lietuvos – Vokietijos santykiai savo apogėjų pasiekė visai neseniai. Istoriškai geresnių politinių santykių tarp abiejų šalių politinių lyderių nesame turėję, kaip ir didesnės Vokietijos karinės lyderystės Lietuvoje, saugant regioną, o Vokietijos įmonės dar niekada nėra tiek investavusios Lietuvoje. Vokietija šiuo metu, bet ypač pasitraukus Jungtinei Karalystei iš ES, neabejotinai taps pagrindine didžiausia ir įtakingiausia ES valstybe, kurios sprendimai turės tiesioginę įtaką svarbiausių Lietuvos interesų įgyvendinimui. Kaip Lietuvai seksis bendradarbiauti su Vokietija? Yra daugybė temų, dėl kurių reikia bendrų vertybinių orientyrų ir sutarimo.

Kritiškai svarbūs išlieka transatlantiniai santykiai. 2020 m. žymės ne tik Kanclerės A. Merkel eros pabaigą, bet ir Prezidentinius rinkimus JAV. Nors artimiausius dvejus metus Vašingtone intensyvės priešrinkiminės demokratų ir respublikonų kovos, Lietuvos interesas – panaudojus visus savo diplomatinius, politinius ryšius bei savo diasporos JAV galią, kiek įmanoma išlaikyti ir net sustiprinti Vašingtono–Berlyno ašį, kurią visomis jėgomis bandys silpninti Maskva ir Pekinas. Diplomatinių Lietuvos pajėgumai, būsima naujojo Lietuvos Prezidento asmenybė bei sėkmingai pasirinkta Lietuvos užsienio politikos strategija šiame kontekste bus labai svarbu. Ne mažiau reikšminga išlieka Europos vienybės tema. Po Brexit galimai sustiprėjus panašioms tendencijoms ir kitose ES šalyse, kartu su geriausiais Europiniais politikais Berlyne reikės daug dirbti, kad būtų išlaikyta pačios ES vienybė. Ne paslaptis, kad politiniai Lietuvos ryšiai su pagrindinėmis Vokietijos politinėmis, Europos integraciją palaikančiomis, jėgomis yra silpni – anksčiau buvusius kasdienius ryšius su Vokietijos krikščionimis demokratais ar silpnėjančiais socialdemokratais vis labiau išstumia Kremliaus palaikomų AfD radikalų vizitai į Lietuvą. Visos Lietuvos partijos ir ypač Lietuvos valdantieji šiandien turi padaryti viską, kad iki A. Merkel kadencijos pabaigos mes Vokietijoje surastume draugų iš tradicinių, o ne radikalių politinių jėgų.

Karinis, energetinis, kibernetinis ir informacinis saugumas yra temos, kurios vienija Lietuvą ir Vokietiją. Karinis bendradarbiavimas su Vokietija šiuo metu yra pavyzdinis, tačiau Vokietijos palaikymas energetinio saugumo klausimais nėra visapusiškas – tikėtina, kad jis pasikeis, jeigu į koaliciją Berlyne bus priimti ir sparčiai Vokietijoje populiarėjantys žalieji, todėl Lietuvai šiuo metu ypač svarbu visose ateities Berlyno politinio spektro pusėse politikams pristatyti svarbiausius energetinio saugumo iššūkius, ypač kylančios Astravo atominės elektrinės grėsmę.

Šioje srityje teks įveikti įvairių Vokietijos politikų flirtą su Lukašenko, eilinį kartą beviltiškai bandant iš jo sukurti „buferį“ Europai ar bent jau Europos šalių verslo interesams. Atitinkamai turi būti žymiai labiau sustiprintas bendradarbiavimas su Berlyno ir visos Vokietijos think-tank‘ų (politinės minties institutų) pasauliu, kuris pagal potencialą pradeda sparčiai vytis Vašingtono ir Londono pajėgumus, o mes šiame pasaulyje dalyvaujame tik ambasados Berlyne pastangomis bei kelių išskirtinių asmeninių kontaktų dėka. Bendradarbiavimas su Berlynu visais hibridiniais klausimais turi būti sustiprintas, o Vilniaus patirtis vokiečiams taps vis svarbesnė. Puikiai žinome ekonominį, kultūrinį, finansinį Vokietijos žemių potencialą. Kaip ir daugelyje didesnių ir svarbesnių Vakarų šalių, Lietuvos pastangos nukreipiamos į valstybių sostines, tuo tarpu kai ekonomiškai bene pajėgiausios Lietuvos kaimynės potencialias slypi atskirose žemėse. Frankfurtas, Miunchenas ir daugelis kitų visos Europos finansinių, kultūrinių ar ekonominių Vokietijos centrų kol kas yra „dengiami“ nenuosekliai, daugiau nevyriausybinėmis pastangomis, nors pati vyriausybė turėtų suvokti, kad nėra geresnių „užpakalinių durų“ į Berlyną nei Vokietijos žemės, jeigu mes Berlyne iš tiesų norime įsitvirtinti (nekalbant apie naudą Lietuvos ekonomikai ir mūsų pačių regionams, kurie gali neatpažįstamai pasikeisti po didesnių investicijų iš Vokietijos).

Viena iš esminių struktūrinių kliūčių šiame kelyje – vis dar apleistas švietimas, į kurį Lietuvoje nėra pakankamai investuojama. Vokietijos verslo žygis į Lietuvą pasieks natūralias „lubas“, jeigu artimiausiu metu nepajėgsime ruošti gerų specialistų ir suteikti savo absolventams pasaulinį gerą lygį atitinkančio išsilavinimo. Gabiausi ir inovatyviausi kūrėjai, ir verslininkai, ir akademikai, žinoma, pasieks vienas kitą, tikėtina, pavyks užmegzti ir glaudesnį Vilniaus–Frankfurto finansinių technologijų ryšį, tačiau be sąmoningo įvairių Lietuvos žinybų bei pačios Užsienio reikalų ministerijos (URM) veikimo Vokietijos žemėse toli nenueisime.

Reikėtų skatinti dar aktyviau į Lietuvos–Vokietijos santykių kasdienį plėtojimą įsitraukti ne tik Užsienio ar Krašto apsaugos ministerijas, bet ir Finansų, Ūkio, Žemės ūkio bei Energetikos, kitas šakines ministerijas, o šių ministerijų vadovai turi nuolat lankytis ne tik Briuselyje, bet ir Berlyne, ypač dabar, kai Lietuvos Prezidentė derasi dėl naujos Europos Sąjungos finansinės perspektyvos, nuo kurios priklausys, kaip gyvensime artimiausius septynerius metus. Tuo labiau kad šios derybos baigsis būtent per Vokietijos pirmininkavimą ES. Neturime užmiršti ir kultūros, kuri mus sieja. Mūsų istorija, kultūra sieja mūsų šalis labiau, nei mes patys suvokiame. Ilgametė kaimynystė, esminis Vokietijos vaidmuo, mums atkuriant Nepriklausomybę prieš šimtą metų, šiais metais vykusios Europos Centrinio Banko Lietuvių kultūros dienos Frankfurte ar karališka Saksonijos paroda Valdovų rūmuose – puikios iniciatyvos mūsų šimtmečio proga, tačiau didesnės valstybės lėšos, sąmoninga ir aukštosios Lietuvos kultūros politika Vokietijoje galėtų ne tik „sušildyti“ atskiras Vokietijos žemes, bet ir paveikti patį Berlyną, kuris ateityje mums taps vis svarbesnis ir artimesnis. Lietuvos ilgamečiu prioritetu išlieka naujoji Rytų politika. Akivaizdu, kad be Vokietijos ir kitų sąjungininkų paramos Lietuvai nepavyks įgyvendinti, kad ir labai ambicingos, Lietuvos užsienio politikos rytuose. Berlyno veto ar pritarimas visada bus esminis gaunant palaiminimą Ukrainos, Sakartvelo ar Moldovos narystei bet kokioje transatlantinėje šeimoje. Vakarai nesuformuos ir vieningos, ilgalaikės Rusijos politikos, jeigu mūsų neparems Berlynas. Dabartinis Vokietijos Užsienio reikalų ministras vis dažniau kalba apie būtinybę sukurti naują Rytų politiką – kodėl mes negalėtume tapti šios politikos architektais? Daugiašališkumu besiremiantis Lietuvos bei Vokietijos bendradarbiavimas turi galimybę tapti viena iš ašių, stiprinančių ekonominį, kultūrinį, saugumo bendradarbiavimą ES ir už jos ribų. Abiejų šalių tarpusavio pasitikėjimas ir partnerystė gali tapti nauju regioninio bendradarbiavimo pavyzdžiu ir kelrode žvaigžde kitiems ES ir transatlantiniams formatams, kuriuose Lietuva užims deramą vietą.

Ši LVF iniciatyva stiprinti Lietuvos–Vokietijos santykius, pirmiausia yra skirta ne tik išlaikyti dabartinį santykių status quo, bet ir neleisti situacijai pablogėti dėl užsienio politikos vykdytojų nekompetencijos. Lietuva ir Vokietija bendradarbiaudamos, kurdamos ir puoselėdamos tarpusavio pagarba paremtą partnerystę, tikėsis surasti naujų dialogo ir bendradarbiavimo temų ir formų, kurios ateityje leis įtvirtinti politinę ir ekonominę interesų ir visuomenių konvergenciją ES.

Komentaras parengtas kartu su  prof. Šarūnu Liekiu, kuris yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas

Kitos aktualijos

2019.09.20

„Tikiuosi, jog tyrime dėl Rusijos įtakos, NSGK pavyks išlaikyti solidumą“

„Tikiuosi, jog tyrime dėl Rusijos įtakos, NSGK pavyks išlaikyti solidumą“
Skaityti daugiau
2019.09.19

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti