Prieš 190 metų Aleksis de Tokvilis analizuodamas Amerikos demokratiją daug dėmesio skyrė demokratijos privalumams prieš despotiją. Viena jo mintis parašyta tarsi šioms dienoms. 

Jis pasakė: „Diktatoriui nerūpi ar žmonės jį myli, tol, kol jie nepradeda mylėti vieni kitų“. 

Ką mes matome šiandien Baltarusijoje yra diktatoriaus pabaiga, nes atsirado tai, ko nuo istorijos pradžios bijojo kiekvienas diktatorius – žmonių vienybė ir bendras siekis užtikrinti savo laisvę. Lukašenkai nerūpėjo ką žmonės galvoja apie jį, tol, kol žmonės nepradėjo rūpintis vieni kitais. Pradėjo rūpėti mušami, kankinami ir prievartaujami tautiečiai, susodinti opozicijos lyderiai. 

Prieš dvejus mėnesius Minske, Gardine dar matėme atskirus žmones, tačiau šiandien juos vienija noras, kad politiniai kaliniai būtų išlaisvinti, kad įvyktų tikri rinkimai, kad jų sprendimai būtų tikri ir politinis teatras, trukęs trisdešimt metų, baigtųsi. 

Lukašenka šiandien baiminasi ne dėl savo politinės ateities, bet labiau dėl savo gyvybės. Sadamas Huseinas, Muamaras Gadafis, Nikolajus Čeucesku primena, kad diktatorių istorijos retai baigiasi džiugiai. 

Viena yra aišku, Baltarusijos revoliucija spręsis Baltarusijoje. Ne Vilniuje, Briuselyje ar Vašingtone. Ir aš tikiu šios žmonių bendrystės pergale. 

Prieš beveik trisdešimt metų atsikuriančiai Lietuvai ranką ištiesė Islandija. Nesame susimąstę, tačiau Islandija tuomet turėjo nemenkus komercinius ryšius su Sovietų sąjunga. Nepaisydama galimų praradimų Islandija pripažino atgimstančią Lietuvą. Lietuva šiandien gali tapti Islandija atgimstančiai Baltarusijai.

Ir tam reikia konkrečių žingsnių. Pirmasis – išsaugoti Lietuvos lyderystę. Rusija ir jos režimas nuolat skaldė ir mėgino valdyti Europą. Įtraukti Senosios Europos valstybes į neva kompromisų su Rusija paiešką dėl Baltarusijos ateities, gali būti pragaištinga šiandien laisvės norintiems baltarusams. 

Antra – ir tai padarysime šiandien – Lukašenka jau tik buvęs Prezidentas. Patvirtiname tai šiandien rezoliucija, bet manau, kad Lietuvos ambasadorius Minske turėtų grįžti į Vilnių, kad naujuosius įgaliojimus įteiktų jau naująjai Baltarusijos Prezidentei ar Prezidentui. 

Trečia – sankcijos režimui. Seimas vieningai yra patvirtinęs Magnickio įstatymą. Tai galingas instrumentas, kuris turėtų būti pritaikytas nedelsiant tiek pačiam Lukašenkai tiek ir jo aplinkai. Lietuva niekada nebus užuovėja diktatoriams, nei jų lėktuvams, nei jų kruviniems eurams Akropoliuose. Briuselyje turime priminti, kad Europai reikalingas vieningas Magnickio įstatymas, kuris leistų ne tik neįleisti diktatorių į Europa, bet ir užšaldyti jų pinigus. 

Ir ketvirta – padėkime atgimstančiai Baltarusijos pilietinei visuomenei. Štai kaimynai lenkai skiria 50mln zlotų, skirkime bent 5mln eurų. Jei mūsų valdžia būtų lėta, galime prisidėti ir kiekvienas, kaip dar šiemet padėjome medikams.

Ir dar kvieskime kitus padėti taip pat. Tikiu, kad geras pavyzdys užkrečia. 

Perfrazuojant Tokvilį, diktatoriai bijo ne tik susivienijančių žmonių, bet ir susivienijančių tautų. Už jūsų ir mūsų laisvę, broliai baltarusiai!