Vėl ir vėl suskamba ta pati melodija apie Lietuvos ir Rusijos santykius – reikia draugauti, esame kalti, kad su mumis nedraugauja.

Nuo XVI amžiaus tas pats.

Vasario šešioliktosios Lietuvą irgi praradome su ta pačia gaida. Dar gyva karta, kuri mena, kaip nuo žemėlapio dingo valstybė, nors buvome tylesni už tylą ir mažesni už aguonos grūdą dėl Stalino Kremliaus.

Iki pat 1940 metų birželio penkioliktosios ankstyvo ryto bandėme draugauti ir neužgauti. Nutylėjome ultimatumą, atidavėme mirčiai ministrą ir saugumo direktorių, tikėdamiesi nesuerzinti Rusijos. Nepadėjo. Nes draugystę ten suprato kitaip – turi draugauti pasiduodamas.

Atrodo, tereikia išmokti dar tebegyvas istorijos pamokas ir klaidų nebekartoti. Deja.

Sunku išmokti, kai Saulius Skvernelis žmonėms pasako, jog reikia tiesiog elgtis kitaip ir su mumis draugaus. Žmonės linkę tikėti pasakomis.

Po keleto dienų nuo premjero pasisakymų apie draugystę su Putino Rusija, Kremliaus tiesiogiai valdomas tinklalapis Baltijos šalims atsakė konkrečiai – yra septynios prielaidos, kurias išpildžius Kremlius draugautų su Lietuva, Latvija ir Estija.

Štai jos:

1. Rusakalbių teisės (čia, aišku, daugiau Latvijai ir Estijai, bet mes turime būti solidarūs).

2. Kaliningrado deblokavimas (bevizis laisvas važiavimas per Lietuvą).

3. Nutraukti antirusišką isteriją.

4. Peržiūrėti Rytų partnerystę (t. y. neremti Ukrainos, Gruzijos, Moldovos).

5. Depolitizuoti istoriją (nevadinti okupacijos okupacija, nutraukti Sausio 13-osios bylą).

6. Iš valdžios pašalinti rusofobus.

7. Neutralitetas (išvesti sąjungininkų pajėgas, atsisakyti narystės NATO).

Artėjant prezidento rinkimams, pasakos apie mitologinę laimę ir suklestėjimą, jei pakeisime savo elgesį su dabartiniu Kremliumi, skambės dar garsiau.

O galėtume nustebinti pačius save ir Kremlių.

Kaip?

Sutarti, kad mums reikia išmokti gyventi be Rusijos, kol ji netaps kitokia. Tiesiog nesureikšminti jos. Tokį trumpą politinių partijų lyderių ir kandidatų į prezidentus susitarimą pasveikinčiau iš visos širdies.

Beprasmės yra tos diskusijos apie draugystę. Jų reikia Kremliui, kad mus skaldytų, kad mūsų politinėje darbotvarkėje tai būtų pirmoji ir svarbiausioji tema. Matau, kaip kai kurie galimi kandidatai jau pakibę ant kabliuko.

Tai nereiškia, kad turime atmesti realybę. Tikrai ne. Saugumo kontekste Rusija yra iššūkis. Tačiau jį ir spręskime, nesiveldami į beprasmiškas atgailas.

Jau laikas solidžiai, kaip ir dera laisvę nuo Rusijos išsikovojusiai tautai, savo valstybės vadovo rinkimuose susitelkti į daug svarbesnius klausimus, nei ašarojimas dėl mistinės draugystės su Rusija. Pabrėžiu, su Rusija, kokia ji yra dabar.

Pabandysiu įrodyti, kad solidžiausiai pasielgtume, jei apskritai išmoktume gyventi be Rusijos. Esame labai daug pasiekę, atsiplėšdami nuo mus šimtmečius naikinusios Kremliaus įtakos, tęskime savo kelią į Vakarus toliau.

Juk ne Rusija yra mūsų gerovės ir mūsų saugumo garantas. Atvirkščiai, visos grėsmės ir nelaimės jos kaimynams ateina būtent iš ten.

Mūsų saugaus ir tolygaus ekonominio vystymosi garantija nėra nei Rusijos bankai, nei Rusijos rinkos, nei jos energetiniai resursai.

Atvirkščiai. Pasiekėme didelį proveržį, atsikratydami tarptautinėje korupcijoje pasižymėjusių „Snoro“ ir „Ūkio banko“. Jie buvo tiksinčios hibridinio karo bombos. Pasižiūrėkime į šių dienų skandalus Latvijoje. Pasiekėme daug, atsikratydami priklausomybės nuo energetinės Rusijos adatos. Bandymai ekonomiką kreipti Rusijos link yra labai rizikingi, nes ši rinka yra Kremliaus politinis įrankis kaimyninėms valstybėms. Ypač – energetika.

R. Pakso, V. Uspaskich, V. Romanovo, A. Skardžiaus istorijos politikoje parodė, kad Kremlius leidžia kai kam uždirbti labai didelius pinigus, tačiau už tai reikia atidirbti Lietuvos politikoje.

Ateitis parodys, kokį vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime iš tiesų atlieka už leidimą turėti pelningą gamyklą Kaliningrade V. Matijošaitis.

O R. Karbauskio vaidmens gali nematyti tik nenorintys matyti. V. Putino aplinkos oligarchas Viačeslavas Kantoras tikrai ne atsitiktinį žmogų pasirenka savo trąšų verslo partneriu Lietuvoje. V. Kantoro partneris iki šiol dirbo nuoširdžiai – inicijavo referendumą prieš NATO, išvarė amerikiečių Chevron’ą lauk, bandė sukiršinti Lietuvą su ES per referendumą dėl žemės pardavimo, siekė nuleisti referendumų kartelę, užblokavo Visagino AE, atverdamas kelią rusiškai Astravo elektrinei…

Dabar daro viską, kad nusivylusių Lietuva būtų kuo daugiau. Ėmėsi LRT reikalų, tačiau Yanutene‘s stilius ir turinys jo komandai labai tinka. Netolimoje ateityje, manau, pamatysime bandymus griauti nelengvai besiformuojančią politinę sistemą. Rusijos rinkos duoda trumpalaikę naudą, tačiau pririša politiškai ir yra be galo rizikingos. Tik esant diversifikuotai ekonomikai galima bandyti sėkmę ir Rusijoje.

Manau, kad diskusijos apie draugystę su Rusija atnaujinimas yra vienas iš svarbiausių Kremliaus naratyvų. Juk čia veikianti gausi Kremliaus šnipų armija yra gerai išnagrinėjusi visuomenės nuotaikas. Jų taikinys ir yra tie penkiasdešimt procentų Lietuvos piliečių, tebetikinčių pasaka, kad draugystei su Rusija pakanka Lietuvos gero elgesio.

Vien todėl, kad tai yra Kremliaus naratyvas, reikia elgtis visiškai priešingai – nustoti tikėti Kremliaus pasakomis apie rusofobus ir nebeklaidinti savo piliečių. Yra darbų ir reikalų.

Negaiškime laiko pasakoms. Rusijai ir sau labiau padėsime, padėdami Ukrainai. Tik sėkminga Ukraina gali atverti akis rusams ir sustabdyti naujos agresyvios imperijos plėtrą. O dialogas su Rusija įmanomas tik per mūsų narystės NATO ir ES instrumentus. Vienui vienus praris nekramtę.