2020.05.04

Gegužės 9-oji Rusijoje: kas trukdo susitarti dėl istorijos?

Gegužės 9-oji Rusijoje: kas trukdo susitarti dėl istorijos?

Manau, nesuklysiu pasakydamas, kad kaip mes matome Rusijos vedamą informacinį karą prieš Vakarus (ir atskirai prieš Lietuvą, kaip tų Vakarų dalį), taip ir Rusijoje bet koks oponavimas ir savo istorijos matymo teigimas vertinamas kaip Vakarų informacinis karas prieš Rusiją. Tokių publikacijų pilni rusų politologiniai, filosofiniai ir istoriniai žurnalai. Čia įžvelgiama, kad vakarietiškas požiūris primetamas, skelbiant naują Šaltąjį karą, taip norint padaryti Rusiją „priklausoma“. Net Putino galimas nušalinimas nuo valdžios (kad ir rinkimų būdu) ir politinio kurso pokyčiai (pvz. Ukrainos atžvilgiu) čia vertinami kaip kapituliacija. Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijos nagrinėjimas atskleidžiant II pasaulinio karo pradžios užkulisius vertinamas kaip „naujas kaltinimas“. Rusijoje vedamo informacinio karo uždaviniais matomas Vakarų šalių istorijos perrašymas, atskleidžiant tariamai nutylimus puslapius (nuo vergvaldystės palaikymo Anglijoje iki holokausto įgyvendinimo Lietuvoje) ir skleidžiant savo matymą per RT (Russia Today) žiniasklaidos valdomas priemones. Ir kai kalbama apie II pasaulinį karą, tai jo istorija vertinama kaip „mūšio laukas“, bet kokia kritinė mintis – puolimas, kurį reikia atremti. Valstybės istorijos „savos versijos“ formavime įžvelgiama ir galimybė kurti kitų valstybių istorijos versijas ir atsiradus galimybėms – jas joms įdiegti. Galima sutikti tik su viena išvada – visuomenė negali judėti pirmyn, jeigu nustoja puoselėti savo istorinę atmintį ir jeigu į ją pradeda žiūrėti kaip į savo vystymosi trukdį. Bet sugrįžkime prie II pasaulinio karo istorinės atminties.

Kaip žinia, istorijoje kiekvienas įvykis turėjo savo vystymosi logiką, tam tikrą alternatyvių kelių paiešką. Ar mes kalbėtume apie II pasaulinio karo pradžią (pvz. kas, jei SSRS nebūtų susitarusi su Hitleriu, arba kas būtų atsitikę, jei Lietuva būtų įžengusi į Vilnių be sutarties su Stalinu, o vėliau ginklu būtų pasipriešinusi sovietinei arba Vokietijos okupacijai), ar bet kokį kitą mums gerai žinomą istorinį įvykį. Taip ilgai Rusijoje neigti Molotovo – Ribentropo slaptieji protokolai, dabar vertinami kaip išskirtinis ir savitas kelias, kuris leido pasiruošti karui. Apskritai savito kelio idėja Rusijoje yra kertinė. Dar XX a. pradžios rusų filosofas N. A. Berdiajevas įžvelgė Rusijos mesianizmą, kad ji pašaukta tapti pasaulio dvasinio gyvenimo centru. S. N. Bulgakovas manė, kad Europos įtaka Rusijai nėra progresyvi ir dėka I-ojo pasaulinio karo nuo jo išsivaduos. Ir daugelis kitų rusų filosofų manė, kad nuo Rusijos priklauso pasaulio ateitis ir ji atsakinga už paties pasaulio egzistavimą, o kare buvo matomas išsivadavimas nuo „nesveiko santykio“ su Europa. Todėl ir dabar Rusijos „savitumas“ suprantamas ne tik kaip priešpriešos su Vakarais pagrindas, bet ir kaip vienintelis būdas išsaugoti savo identitetą bei tradicines vertybes. Sovietų Sąjungos istorija irgi vertinama kaip savito, alternatyvaus Vakarų demokratijoms, kelio bandymas. Dabartinio Putino režimo apologetai mėgina Putino valdžią pristatyti kaip „Rusijos herojiškos  karinės istorijos gynėją“, o stalinizmą, kaip egalitarizmo ir socialinės valstybės pavyzdį, kurį taip pat reikia įvertinti ir jei reikia – apginti.

Reikia pabrėžti, kad Rusijos požiūrio į Vakarus pagrinduose – kitų tautų teisės į savo istoriją neigimas. Kaip sakoma, „kas ne su mumis, tas – mūsų priešas“. Skirtingų tautų istorinių patyrimų susidūrimas supriešinamas ir sukarikatūrinamas. Pavyzdžiui, teigiama, kad Vakaruose (ir Lietuvoje) tikraisiais patriotais laikomi tie, kurie kovojo Vokietijos armijoje prieš Hitlerį. Į šį požiūrį sutelpa (arba sutalpinami) visi antisovietiniai pasipriešinimai, kovotojai už savo šalių nepriklausomybę ir pan. Bet toks sukarikatūrintas kitų tautų istorinės atminties vaizdas Rusijoje yra labai plačiai platinamas. Kartais mes jį pavadiname sovietiniu, komunistiniu ar stalinistiniu požiūriu, bet tai nėra visai tikslu. Tai dabartinės Rusijos noras pabrėžti, kad pergalė II pasauliniame kare yra svarbi ir dabar ginant Rusijos nepriklausomybę bei savitą vystymosi kelią. O ką kitos tautos (ypač kaimynai lietuviai, ukrainiečiai, latviai ar estai) savo istorinėje atmintyje mėgina puoselėti, jeigu tai neatitinka putiniškos istorijos traktuotės, yra „melaginga istorijos interpretacija“, kuri „ardo pozityvias vertybes žmonių istorinėje atmintyje“. Šiaip jau požiūris, kad kitų šalių politiniai elitai suka savo tautas tik link „rusofobijos“ ir NATO yra agresyvus tų, nuo savo tautų atitrūkusių elitų, įrankis kovai su Rusija, yra ne kas kita, kaip bolševikinių tezių (apie liaudies neatstovaujančias „reakcines ir buržuazines vyriausybes“) tolimas atgarsis.

Taigi, ar įmanomas mūsų įsivaizduojamas dialogas su Putino istoriniu naratyvu, t. y. jo puoselėjimu istoriniu pasakojimu? Ar Vakarų politikų dalyvavimas (ne būtinai šiais metais, kai koronavirusas Putiną privertė peržiūrėti savo intronizacijos ir pergalės 75-mečio jungties planus) gegužės 9-osios paraduose yra tik pripažinimas „savito“ Rusijos požiūrio į istoriją, jo legitimizavimas ar tik diplomatinis gestas ir rusų tautos kare patirtų aukų pagerbimas, eilinis agresyvaus militarizmo šlovinimas ar „savito“ požiūrio į kaimyninių valstybių teritorijų aneksavimą pateisinimas? Matyt, atsakant į pastarąjį klausimą visko būtų po truputį. 1963 m. birželio 10 d. JAV prezidentas D. F. Kennedis universitete sakydamas savo kalbą pabrėžė, kad „pasaulis turi būti ne statiškas, o besikeičiantis pagal kiekvienos naujos kartos reikalavimus. (…) Tokiame pasaulyje liks ginčai ir konfliktuojantys interesai (…) imkime ir peržiūrėkime savo požiūrį į Sovietų Sąjungą“. Sovietų Sąjungos jau nebėra beveik trisdešimt metų ir mūsų požiūris į ją daugiau negu aiškus. Tačiau tebegalioja D. F. Kennedžio tuo metu išsakytas patarimas nematyti vien tik iškreipto kitos pusės vaizdo, ginti laisvės ribas ir siekti susitarimų, nepaminant savo principų. Pagrindinis kliuvinys „sutarti dėl istorijos“ yra ne iš seno Rusijoje puoselėjamas mesianizmas ar militarizmas (lai žygiuoja paraduose, jei mano, jog tai jų tapatybės dalis), net ne „savitos“ sovietinės užsienio politikos šlovinimas (pasibaigusios Lietuvos okupacija 1940 metais). Pagrindinis kliuvinys yra kitų (kaimyninių) tautų atskiro požiūrio į savo pačių istoriją neigimas ir jų kovos su nacizmu ignoravimas, mėginimas joms primesti savo istorinį pasakojimą. Būtent su pastaruoju Rusijos istoriniu naratyvu tampriai susijusi ir dabartinė „savita“ užsienio politika, iškeliant jos įgyvendinimą į „atramos Vakarų agresijai prieš Rusiją“ rangą bei tuo pridengiant kaimyninių valstybių (Ukrainos, Gruzijos) teritorijų faktiniu aneksavimą. Jei žvelgiant iš Vakarų demokratijų pusės – pergalė II pasauliniame kare atnešė laisvę tautoms (nuo nacizmo primestos nelaisvės) arba bent jau išvadavo nuo nacizmo (bet ne nuo tautų laivę paniekinusio komunizmo), tai dabartinė Rusijos užsienio politika yra bjauriausias II pasauliniame kare patirtų aukų paniekinimas.

Kitos aktualijos

2020.08.05

Seimo narės P. Kuzmickienė ir R. Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlo nemokamai skiepyti nuo gripo, pneumokokinės infekcijos ir tymų mokytojus, ikimokyklinio ugdymo pedagogus ir auklėtojus, socialinius darbuotojus

Seimo narės P. Kuzmickienė ir R. Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlo nemokamai skiepyti nuo gripo, pneumokokinės infekcijos ir tymų mokytojus, ikimokyklinio ugdymo pedagogus ir auklėtojus, socialinius darbuotojus
Skaityti daugiau
2020.08.05

„Astravo paleidimui nepasiruošta, o VGT sprendimai nevykdomi“

„Astravo paleidimui nepasiruošta, o VGT sprendimai nevykdomi“
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti