Krašto apsauga yra sritis, kuri šiandien turėtų kelti mažiausiai rūpesčio tiek Vyriausybei, tiek Prezidentui. Turiu omenyje ne saugumo aplinką, ji labai sudėtinga, o Krašto apsaugos sistemą.

Žmonės joje yra atsakingi, patyrę, gana gerai veikia kontrolės sistema, yra sudaryti ilgalaikio Kariuomenės vystymosi planai, aiškūs prioritetai, gera sąveika su NATO sąjungininkais, nuolat atnaujinami realią situaciją atspindintys gynybos planai. Aišku, dar labai daug ko trūksta, bet yra aiški strateginė gynybinių pajėgumų vystymosi kryptis, tereikia protingai jos laikytis.

Tačiau yra vienas rūpestis, kuris kuo toliau, tuo labiau gali pradėti kelti didesnį nerimą.

Tai kariuomenės žmogiškieji resursai.

Tėvynei apginti, priešui atgrasyti reikia daug technikos, modernios ginkluotės, tačiau be žmonių motyvacijos ir pasirengimo jokios haubicos ar modernūs šarvuočiai nepadės.

Šiomis dienomis paskelbta, kad apie 7 tūkstančiai jaunuolių vengia tarnybos, neatsiliepia į šaukimus, jiems gresia nuobaudos. Tik primenu, kad kasmet priimama į tarnybą daug mažiau – iki 4 tūkstančių.

Nežinau, kokio amžiaus jaunuoliai vyrauja tarp tų, kurie vengia tarnybos, tačiau iš savo patirties galiu numanyti, kad tai vyresnio amžiaus šauktiniai. KAM teigia, kad remiantis praėjusių metų statistika, daugiausia šaukimo procedūrų vengia užsienyje gyvenantys vyrai.

Visada buvau už tarnybą, į kurią būtų kviečiami jaunuoliai tuoj po mokyklos. Ne tie, kuriems jau dvidešimt ketveri ar šešeri. Deja, buvo pasirinktas kitas modelis, kuris, manau, pradeda buksuoti. Būti pakviestam devyniems mėnesiams aštuoniolikos ar devyniolikos, kai dar neaiškus gyvenimo kelias ir tada, kai turi verslą, darbą ar šeimą, yra skirtingi dalykai.

Nuo 2015 metų, jei būtų buvęs pasirinktas šaukimo modelis tuoj po mokyklos, visuomenė būtų pripratusi prie pareigos atlikimo ir situacija galėjo būti kitokia.

Beje, ministerija jau žengė pirmą žingsnį, pasiūlydama sumažinti šaukiamųjų amžių nuo 26 iki 23 metų, tačiau projektas nuo praėjusių metų gruodžio trūnija valstiečių Seimo stalčiuose.

Visuomenės pasirengimas gynybai po 2014 metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą taip pat gerėja, tačiau dar toli gražu iki lygio, kuris stabdytų potencialų agresorių čia kišti nosį. Apie visuomenės parengimo gintis svarbą Baltijos šalyse neseniai prabilo ir JAV ekspertai.

Korporacijos RAND ekspertai šį pavasarį paskelbė tyrimą, kurio metu vertino, kaip Baltijos valstybių vyriausybės įgyvendina nekonvencinės gynybos planus ir pajėgumus – apimant visuotinę gynybą, piliečių atsparumą ir pasipriešinimo strategijas – siekiant atgrasyti ir neutralizuoti Rusijos hibridinę agresiją ir karines atakas Baltijos regione.

Jie priėjo esminių išvadų: visuotinės gynybos ir nekonvencinio karo pajėgumai turi potencialą atgrasyti, atidėti ir sutrikdyti Rusijos karinę agresiją. Pasak analitikų, visos trys Baltijos valstybės tobulina nacionalines kariuomenes ir rezervo pajėgas, didina visuomenių atsparumą ir pastangas priešintis, plečia specialiųjų operacijų pajėgas.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad visuotinės gynybos veiksmus gali atlikti ne tik didelės vyriausybės organizacijos, bet ir mažos civilių asmenų grupės, decentralizuotai aprūpintos nekonvencine ginkluote ir įranga (naktinio matymo prietaisais, kibernetiniais pajėgumais, mažais ginklais ir sprogmenimis, taktinėmis ir ilgo nuotolio mobiliomis komunikacijos sistemomis ir t. t.).

Ekspertų teigimu, svarbi ir sąjungininkų pagalba ištikus krizei. JAV, kiti NATO partneriai ir Europos Sąjunga galėtų žengti tam tikrus žingsnius ir paremti Baltijos valstybių visuotinės gynybos bei nekonvencinio karo pajėgumų vystymą stiprinant bendradarbiavimą valdant krizes, dalijantis žvalgybine informacija, taip pat priešinantis Rusijos informacinio karo ir hibridinėms atakoms.

Lietuvoje šis JAV ekspertų pasiūlymas liko beveik neišgirstas. O be reikalo. Daug kalbama apie amerikiečių buvimą regione, norime, kad jų būtų dislokuota kuo daugiau ir Lietuvoje, tačiau apie savo pačių kariuomenės dydžius, jos sąveiką su parengtų gynybai žmonių grupėmis teritorinėse struktūrose, kaip siūlo amerikiečiai, nenorima kalbėti.

Akivaizdu, kad toks visuotinio pasipriešinimo modelis įmanomas tik tokiu atveju, jei dauguma jaunų žmonių mokės tai daryti. Geriausia vieta išmokti – šauktinių tarnyba.

Kariuomenės vadovybei dažnai tokie siūlymai atrodo pertekliniai. Atsakymas būna maždaug toks – mes geriau žinome, kaip gintis, nesijaudinkite, mes pasakysime, ką daryti, kai reikės.

Tiek ministerija, tiek Kariuomenė yra studijavusios platesnio šaukimo tuoj po mokyklos galimybes.

Deja, bet nepaisant visų studijų, jaučiama politinė valia to nedaryti. Aišku, kad reikia papildomų resursų. Suprantama, kad paklausta apie perėjimą prie visuotinio šaukimo tuoj po mokyklos, karinė vadovybė rodo pirštu į ginkluotės, ekipuotės, infrastruktūros trūkumus, ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, kuriamą naują brigadą ir jos batalionus. Visa tai tiesa. Gynybai skiriamų lėšų augimas prie šios Vyriausybės sumažėjo, teko atsisakyti kai kurių svarbių projektų.

Tačiau gynybai parengtų žmonių vis dar yra per mažai. Nėra aišku, kur ir kaip grėsmės atveju galėtų veikti gintis norintys piliečiai miestuose ir miesteliuose. Per maži kariuomenės rezervo dydžiai, visuomenės sąveikos su Ginkluotosiomis pajėgomis iššūkiai išlieka. Apie visuotinės krašto gynybos vaidmenį po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos 2014 m. rašė ir Andrius Kubilius bei Dainius Kreivys straipsnyje „Naujieji karai – iššūkis tradicinei krašto gynybai“.

Be visuotinio šaukimo neparengsime tokio dydžio rezervo kariuomenei, kokį jau seniai turi suomiai ir per pastaruosius dešimtmečius parengė estai. Jie gyvena tokiose pačiose saugumo aplinkybėse.

Suprantu, kad suomiai turi geresnes finansines galimybes, tačiau estų – labai panašios į mūsų.

Dar vienas Kariuomenės vadovybės argumentas – mums geriau ir lengviau dirbti su motyvuotais savanoriais, nei su privaloma tvarka pakviestais labai jaunais žmonėmis. Akivaizdu, kad taip.

Tačiau tai ir yra iššūkis – parengti tuos, kurie gal šiandien dar tolokai nuo supratimo apie Tėvynės gynimo svarbą. Parengti taip, kad į klausimą, ar eitum ginti savo Tėvynės, teigiamai atsakytų ne pusė piliečių, o 80 procentų, kaip yra Suomijoje.

Dar vienas rūpestis – Kariuomenėje tarnaujantys profesinės tarnybos kariai, jų atlyginimai ir jų pasirengimas išeiti į civilinį gyvenimą po tarnybos. Taip, karių atlyginimai nėra mažiausi Lietuvoje, tačiau kariai palieka tarnybą, nes darbo rinka jiems siūlo daugiau.

Kokie galimi keliai, kad išsaugotume kuo daugiau ir kuo ilgiau tarnaujančių karių? Aišku, kad atlyginimų kėlimas, atsakys kiekvienas.

Tačiau atlyginimų kėlimu Krašto apsaugos biudžetas vargu ar kada nors bus pajėgus konkuruoti su privačiu sektoriumi. Būtent todėl daugumoje NATO valstybių, įskaitant ir stipriausią – JAV – kariai gali dirbti papildomai. Kodėl karys negali ūkininkauti?

Kodėl negali turėti įmonės, dirbančios internete? Kodėl kas ketvirtą parą dirbantis profesinės tarnybos karys mechanikas negalėtų savo garaže remontuoti civilinių automobilių? 2012 metais Seimas buvo priėmęs įstatymą, kad esant tam tikroms aplinkybėms kariai gali dirbti ir kitur su vadovybės leidimu. Tačiau vadų spaudimu mane pakeitęs Krašto apsaugos ministras įstatymą pasiūlė atšaukti. Nesuprantu tokio kai kurių generolų užsispyrimo ir labai jau pasenusio požiūrio į darbo vietas.

Norint saugiai gyventi agresyvios valstybės kaimynystėje, reikia ne tik ginklų. Kaip mane mokė generolas Jonas Kronkaitis, esant bėdai, geležimi sąjungininkai padės apsirūpinti greitai. Tačiau išmokyti ginti savo kraštą žmones, juos motyvuoti ir turėti jų tiek, kad Kariuomenė turėtų bent tris kartus didesnį, nei ji pati, paruoštą rezervą, tai iššūkis mums visiems šiandien. Gerai parengta ir aprūpinta Kariuomenė bei visuotinis pasirengimas gintis yra stipriausia atgrasymo priemonė ir prielaida ilgalaikei taikai Lietuvos žemėje.

Tikiuosi, kad nauji vadai yra pasiruošę iššūkiams ir drąsiai imsis darbų.