Rašau reaguodamas į intensyvėjančius ginčus dėl įstatymo projekto, reikalaujančio teisinėmis priemonėmis ginti gyvybę prenatalinėje (individo raidos laikotarpis iki gimimo) būklėje. Mane kiek trikdo tai, kad yra daug kolegų, kuriems tai labai aiškus klausimas ir kitaip manantys netrukus demonizuojami. Nepretenduoju į tiesos monopolį, tik noriu su Jumis pasidalinti pozicija, kurioje siekiau ne priešpriešos, bet sutarimo.

Kai nėra saugoma ir ginama gyvybė, bet kokios kalbos apie žmogaus teises tampa beprasmės. Jei nori ką nors ginti, prieš tai turi gimti.

Kai nėra saugoma ir ginama gyvybė, nebėra prasmės kovoti prieš smurtą.

Svajoju gyventi Gyvybės, o ne nevilties Lietuvoje, kur nebūtų į žmogų žvelgiama kaip į daiktą, kaip į „resursą“ ar kaip naštą, kur žmonių „vertė“ būtų siejama su ekonominiu produktyvumu.

Puikiai suprantu ir tai, kad Gyvybės Lietuva yra kelias, o ne skambių deklaracijų rinkinys.

Dar šv. Tomas Akvinietis teigė, kad krikščionis politikoje turi būti ne teoretikas, bet praktikas, privalo formuluoti sprendimus tai tikrovei, kurioje gyvena, o ne piktintis, kad nėra kaip įgyvendinti  principus, kuriais vadovautųsi tobula visuomenė. Pasak šio autoritetingo mąstytojo, neretai geriau rinktis „mažesnį blogį“, nei deklaruoti tikslus, kurių dabartinėje situacijoje nėra realistiška pasiekti.

Ar dera stengtis, kad kiekviena Lietuvos moteris, savo įsčiose nešiojanti negimusį kūdikį, apsispręstų jį išsaugoti, o ne juo atsikratyti? Be abejo.

Ar tai reiškia, jog turime tai paversti moteriai teisine prievole? Manau, kad dabartinėje situacijoje tai būtų dėmesį nuo kitų politinių klausimų nukreipiantis, visuomenę supriešinantis ir savo tikslų negalintis pasiekti sprendimas.

Esu įsitikinęs, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo pirmosios nėštumo akimirkos. Tuo tvirtai tikiu ir kartu suprantu, kad gyvenu politinėje bendruomenėje, kur yra daug žmonių, turinčių kitokią poziciją. Jie mano, kad, tik praėjus tam tikram laikui vaisius, kaip moters kūno dalis, tampa žmogumi. Iki tol, kol taip atsitinka, tik pati nėščia moteris gali spręsti, kaip elgtis su savuoju kūnu.

Šioje situacijoje turiu apsispręsti, ar tik pats privalau gyventi pagal savo įsitikinimus, ar siekti, kad ir kiti, kurie jų nepripažįsta, pagal juos gyventų? Motyvas primesti kitiems savo principus – noras išgelbėti trapius negimusius kūdikius, kuriuos jų mamos traktuoja kaip daiktą, kurį galima pasilikti arba pašalinti.

Esminis klausimas, nuo kurio labiausiai priklauso mano apsisprendimas – jei net sugebėčiau įstatymų lygmenyje įteisinti tai, ką tikiu esant teisingu sprendimu, ar tai padėtų išgelbėti  dar negimusių vaikelių gyvybes? Kitas svarbus klausimas – kokią alternatyvą siūlomam gyvybės apsaugos prenatalinėje stadijoje įstatymui galiu pasiūlyti?

Gyvename didžiulio mobilumo laikais, kai kur kas lengviau nei seniau nuvykti į kitą valstybę ir ten padaryti abortą. Taip pat tikrai rimtas minėto įstatymo priešininkų argumentas, kad gali labai išaugti kriminalinių abortų skaičius, o pastarieji ypač pavojingi. Pagaliau, jei įstatymas nebus lydimas gilesnio gyvybės šventumo ir pagarbos jai supratimo, tai pasieksime didžiulį susipriešinimo ir  naują pykčio bangą viešojoje erdvėje, kuri trukdys kantriai ir nuosekliai kovoti su Mirties kultūros mitologija.

Didžiausias pralaimėjimas – daugybė pykčio ir susipriešinimas viešojoje erdvėje, paskui nepritarimas siūlomam įstatymui ir jausmas, jog vieni laimėjo, o kiti – pralaimėjo, kad apie gyvybės klausimus politikoje galima kalbėti tarsi apie sporto varžybas.

Man labai svarbi, apsisprendžiant, Krizinio nėštumo centro pozicija. Ten žmonės dirba šventa darbą, bandydami išgelbėti kiekvieną gyvybę. Šie centrai yra išsakę poziciją, kad nepritaria abortų draudimui įstatymui, bet visus ragina kurti tokią aplinką, kurioje nėščiai moteriai būtų lengviau apsispręsti už gyvybę.

Privalome finansiškai stiprinti Krizinio nėštumo centrų, „gyvybės langelių“ veiklą. Turime aiškiai pasakyti, kad nenormalu apie abortą kalbėti kaip vieną iš kontraceptinių priemonių, kad svarbu, jog moteris, pasiryžusi itin svarbiam ir dramatiškam gyvenimo žingsniui, būtų objektyviai informuota apie psichologinius, fizinius padarinius. Turime tobulinti globos sistemą ir  siekti, kad vaiko auginimo naštos nenorinti ar, dėl kokių nors priežasčių negalinti prisiimti moteris, turėtų galimybę atiduoti jį patikimiems globėjams.

Labai svarbu, kad gerbtume vienas kito įsitikinimus ir ieškotume tokio sprendimo, kuris telktų mus, kaip politinę bendruomenę. Todėl raginu dar kartą grįžti prie nuostatos, kad medikas, kuriam jo įsitikinimai neleidžia atlikti aborto, nes jis tai traktuoja kaip žmogžudystę, būtų atleistas nuo šios prievolės. Nustokime apie gyvybės nutraukimą kalbėti kaip apie paslaugą. Dar betrūko, kad čia įjungtume Vartotojų gynimo organizacijas.

Gerbiamieji, kreipiuosi pirmiausia į tuos, kurie į iniciatyvą uždrausti abortus žiūri kaip į smūgį žmogaus teisėms, moters teisių paminimą. Nebūtinai turite pritarti mūsų, kitaip manančių, pozicijai, bet, bent jau išgirskite, įsiklausykite ir supraskite, kad mums rūpi ne nurodyti, kaip Jūs turite gyventi, bet nuoširdžiai norime apginti tai, kas mums atrodo pagrindų pagrindas. Jūs teigiate, kad mes norime primesti jums savo įsitikinimus, tačiau jūs pažeidžiate mūsų sąžinės laisvės principą, kai verčiate mus elgtis prieš mūsų įsitikinimus (turiu galvoje pirmiausia krikščionis medikus).

Gerbiamieji, kreipiuosi ir į tuos, kurie mano, kad turime kovoti už abortų draudimą iš visų jėgų, nepaisant to, kaip į tai reaguoja kita visuomenės dalis. Nepamirškime, kad turime kovoti už Gyvybės kultūrą, o ne vien už kurį nors įstatymą. Būtų apmaudu, jei įvaizdis šiuo atveju būtų svarbiau už ilgalaikius tikslus. Sutinku, kad tai patogi proga pasakyti savo rinkėjams: „matote, aš kovojau, bet dauguma yra gyvybės priešai“. Tačiau nepamirškime, kad galiausiai atsakysime ne prieš žiniasklaidos, net ne prieš rinkėjų, bet mūsų Kūrėjo Teismą ir jame svarbiausias klausimas bus – kiek artimo meilės yra mūsų širdyse?

Siūlau išbraukti iš darbotvarkės dabar pateiktą įstatymo projektą, sudaryti darbo grupę ir ne vien iš politikų, kuri parengtų nacionalinį susitarimą dėl Gyvybės Lietuvos kūrimo gairių. Turiu vilties, kad galime ir net privalome sutarti dėl kūrybingos ir gyvybingos visuomenės atramų, kurios mus telktų, būtų priimtinos ne tik krikščionims, bet ir kitų pasaulėžiūrų atstovams. Tikiu, kad  toks susitarimas būtų didžiausia dovana Lietuvos šimtmečio proga.