Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės sveikinimo žodis, pasakytas 2018 metų gruodžio 10 dieną Vilniuje, Kalbos vakare, 2018-ųjų kalbos premijos įteikimo iškilmėse:

Mieli ir gerbiami Kalbos vakaro dalyviai, gerbiamoji laureate Elena Bradūnaite-Aglinskiene,  

Kolegos lituanistikos komisijos nariai ir bendradarbiai,

Viešnios ir svečiai,

Lietuva baigia savo jubiliejinius metus. Atrodo, taip neseniai šventėme Vasario 16-ąją, žvelgėme į tautos ir valstybės nueitą ir tebeinamą kelią, o štai jau susirinkome į Kalbos vakarą, į 15-ąsias Kalbos premijos teikimo iškilmes.

Visus šiuos metus apie valstybės šimtmetį kalbėjome tikrai daug. Džiaugėmės ir džiaugiamės, kad Vasario 16-osios Lietuva nuėjo tokį ilgą ir gražų kelią. Žinoma, skaudu, kad pusė mūsų valstybės šimtmečio buvo pažymėta okupacijos, prievartos, nutautinimo pastangų ženklu. Tačiau tokiame istoriniame fone lituanistikos pasišventėlių darbai verti dar didesnio dėkingumo ir pagarbos. Lituanistika, mūsų parašytas ir pasakytas žodis, mūsų užrašytas ar iš lūpų į lūpas perduodamas paveldas, visais laikais buvo ir šiandien yra mūsų istorijos ir mūsų dabarties dalis. Lietuviškas žodis atveda į šiandieną Mažvydą, Donelaitį, Maironį, Vydūną, kurio metus šiemet minime, Vaižgantą, kurio garbingu vardu pavadinti ateinantys 2019-ieji. Istorija tęsiasi, Lietuvos valstybė gyvena visavertį gyvenimą, ir lietuviškas žodis, net mums apie tai nesusimąstant, tą valstybę tvirtina, telkia ir saugo.            

Nebus klaida pasakyti, kad lietuviškas žodis mūsų valstybę ir atkūrė. Prisiminkime, iš kur atėjo lietuvybės idėjos į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvą? To paties Rytų okupanto valia iš mūsų buvo atimtas universitetas, raštas, kaip rašė Antanas Baranauskas, „Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda: / Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda!“ Bet Lietuva neliko nei tamsi, nei juoda. Buvo lietuviškai kalbamas „Tėve mūsų“ ir seni lietuviški elementoriai, buvo knygnešių atnešama spauda ir lietuviškos daraktorių mokyklos. Iš čia – Kudirka ir Basanavičius, iš čia – Didysis Vilniaus Seimas ir viena iš jo organizatorių, lietuvybės karė Felicija Bortkevičienė, kuruos vardu pavadintą premiją šiandien teikiame. Iš čia – Vasario 16-osios signatarai ir Lietuvos valstybė. Iš mūsų kalbos, iš mūsų kultūros, iš mūsų tautinės atminties.

Kalbu apie praėjusius laikus, bet mintyse – ir apie mūsų šiandieną. Kalba ir šiandien ne tik tarnauja kaip vienas tvirčiausių mūsų dvasios ramsčių. Kalba mus tikrina. Bet tikrina ne tai, ar gerai mokame gramatikos taisykles ir jų laikomės. Kalba tikrina, ar gilios mūsų dvasinės ir kultūrinės šaknys, ar vertiname tai, ką turime, ką gavome iš tėvų ir senelių, prosenelių ir protėvių. Ji tikrina, kokia esame tauta, kokia esame valstybė ir koks esame žmogus kiekvienas iš mūsų.

Tokioje pagarbos kalbai šviesoje man didelė garbė ir didelis džiaugsmas įteikti 2018-ųjų metų Kalbos premiją nenuilstančiai lietuvybės talkos dalyvei Elenai Bradūnaitei. Mano karta augo, kai formaliai jau lyg ir nebuvo lietuviškos spaudos draudimo, tačiau mes negalėjome skaityti Kazio Bradūno eilėraščių, publicistikos, lituanistikos. Negalėjome skaityti už Atlanto parašytų knygų ir straipsnių. Ir koks buvo džiaugsmas, kai geležinei uždangai griuvus, į Lietuvą tarsi upė įsiliejo tai, nuo ko mes buvome prievarta atkirsti – mūsų literatūra, istorija, lituanistika.

Lituanistika, kuriai kartu su kitais mūsų šviesuliais Elena Bradūnaitė skyrė daugybę savo laiko, profesinių gabumų ir asmeninių pastangų. Jūsų pastangų dėka lietuvių kalba skambėjo Čikagos ir Indianos universitetuose. Jūsų dėka dėmesys lituanistikai buvo ir yra skiriamas visoje Amerikoje – nuo Vašingtono iki Havajų. Bet turbūt svarbiausia ne tai. Svarbiausia – kad Jūsų ir tokių pasišventėlių, kaip Jūs, dėka lietuvių kalba ir lietuvybės dvasia gyvuoja. Ir, tikiu, gyvuos per amžius. Sveikinu Jus su pelnytu įvertinimu ir linkiu kuo geriausios kloties, saugant visos tautos lobį – lietuvių kalbą ir lietuvybę!

Nuotraukos: Dž. G. Barysaitės