Jaunųjų konservatorių lyga, rugpjūčio 10-12 d., organizavo diskusiją „Lietuvos ekonomikos ateitis“ kasmetinėje JKL Vasaros akademijoje. Norėta išgirsti prelegentų mintis šiandienos ir ateities Lietuvos ekonomikos klausimais. Diskusiją moderavo ir jos dalyviams klausimus uždavė jaunasis konservatorius Simonas Žilinskas.

Diskusijos dalyviai:

Ingrida Šimonytė – Seimo narė, Audito komiteto pirmininkė, buvusi finansų ministrė.

Žilvinas Šilėnas – Laisvosios rinkos instituto prezidentas.

Įsivaiduokime – pranyksta visa mokestinė sistema, visos reformos, nieko nebėra, puiki galimybė ekonomistams, finansų ministrams pateikti reformą. Taigi, kokia gi gali būti Lietuvos mokesčių sistema, kokia ji būtų ideali? Pradėkime nuo to, kaip mokesčiai turėtų būti surenkami?

I. Šimonytė: Pagrindinė mokesčių funkcija yra sukaupti išteklius vadinamajam viešajam kontraktui, toliau yra bandymai pakeisti žmonių elgesį nustatant mokesčius. Niekada nebus taip, kad labai daug mokesčių taikančioje, smarkiai perskirstančioje valstybėje, žmogus, kuris yra pagal įsitikinimus yra libertaras jausis gerai, arba kokioje nors valstybėje, kur mokesčiai yra maži, žmogus, manantis, kad visiems visko turi būti oriai, manys, kad tai yra teisinga. Man atrodo, pagrindinis dalykas, ko yra vengiama ir ko, gaila, bet ir politikai taip pat diskusijoje vengia, tai atvirai žmonėms deklaruoti savo pažiūrą. Tada prasideda tokios kalbos, kad sveikatos apsauga bus ori, kad švietimas bus orus, pensijos bus orios, bet niekas neturės už tai susimokėti, nes mokesčiai tai turi būti maži. Kažkada žmonių buvo klausta, tai kokie jūs norite, kad būtų mokesčiai, atsakymas buvo – tiesiog dešimt. O kiek jūs norite, kad būtų ori pensija? Atsakymas buvo, kad ori pensija yra 1000-1500 litų. Tada tas dešimt ir ori pensija sueina į tai, kad viską atiduodame orioms pensijoms ir daugiau nieko neturime. Akivaizdu, kad žmonės nesutars, nes nesutampa jų įsitikinimai apie valstybę, jos efektyvumą, gebėjimą daryti dalykus yra skirtingi ir dažnai kritiški, ir per smarkiai idealizuojantys.

Kokia būtų jūsų pozicija, kokio dydžio turėtų būti tas kontraktas?

I. Šimonytė: Man pasaulis stilistiškai dalinasi į kelis kraštutinumus. Vienas kraštutinumas – tarkime Jungtinių Amerikos Valstijų požiūris, kur yra daug dalykų, kurių, mes būdami Europoje nelabai suprantam, kad jie gali būti privatūs: sveikatos apsauga ir socialinė apsauga, švietimas, ypatingai aukštasis mokslas. Kitas kraštutinumas yra Skandinavijos valstybės, kuriose žmonių pasitikėjimo lygis vieni kitais yra tokio dydžio, kad jiems atrodo tinkama patikėti labai didelę dalį sukurto BVP, bendram perskirstymui ir jie tiki, kad tas bendras perskirstymas, tie sprendimai, kuriuos padaro valdžia – pakankamai tinkama grąža už tuos pinigus, kurie yra sumokami. Bet ir vienam ir kitam krašte, su tais mastais yra daug mažiau laimingų pavyzdžių, nei maži mokesčiai, nei dideli mokesčiai žmonių laimingais nepadaro, man atrodo, kad mums nėra galimybių ir prasmės apeliuoti į tą kraštutinį oraus visko dalyką, nes mes tiesiog savo prigimtimi esame arčiau amerikiečių, nei arčiau skandinavų, pagal gana stipriai išreikštą individualizmą, bet buvimas Europoje turi tam tikrų savitų implikacijų. Visiškai neremiu to, ką dabar vyriausybė siūlo, bandydama drausti žmonėms naudotis privačių sveikatos įstaigų paslaugomis, jei jie sutinka susimokėti tą kainų skirtumą. Todėl, kad sąlygos nėra vienodos, versti privačias įstaigas dirbti valdiškomis sąlygomis yra nesąžiningą todėl, kad kainoje, kurią kainoje valstybė moka, pavyzdžiui, nėra turto kaštų ir jeigu tu esi privati įstaiga, turi pats susikurti turtą, jį amortizuoti, turi susikurti išteklius jį pakeisti, turi kitokių išlaidų, kurios valstybiniame katile yra padėtos visiškai kitose eilutėse ir visiškai nesimato, kad ta kaina yra tiktai darbo užmokestis ir gal elektra. Taip negali dalykai veikti. Tada jau „fair play“ ir galimybė dalyvauti privačioms mokykloms, privačioms gydymo įstaigoms yra visai atskiras klausimas.

Kalbant apie sveikatos sistemą, galbūt Žilvinas kitokia nuomone pasidalins?

Ž. Šilėnas: Papildant Ingridą, yra daug labai stereotipų. Amerikiečiai atrodo labai individualistiški, bet jie turi daug socialistinių dalykų, bendruomeninių, mums nesuvokiamų. Pvz., kai kuriose valstijose negali dirbti tam tikrose profesijose, jei nepriklausai profsąjungai. Ir mūsų kolegos daug kur sulaužė profsąjungas su „right to work“. Įsivaizduokite, pvz. Lietuvoje profsąjungos sakytų jei nepriklausai stalių profsąjungai negali būti staliumi. Tokių dalykų yra ir Skandinavijoje. Kitas pavyzdys, dabar Danijoje yra didžiulė diskusija, kiek pelno gali uždirbti privačios mokyklos. Įsivaizduokite dabar Lietuvoje kas nors iškeltų tokią diskusiją, tai būtų nukryžiuotas  netgi dalies tų pačių dešiniųjų, kaip laukinio kapitalizmo atstovas. Skandinavijoje – nebūtinai socializmas, JAV – nebūtinai kapitalizmas. Dabar apie mokesčius. Aš esu iš tų, kurie yra už kontraktinius mokesčius, o ne už redistribucinius mokesčius. Kitaip tariant, aš už tai, kad mano mokesčiai mokėtų už man arba kitiems suteiktas paslaugas, o ne užsiimtų socialine inžinerija, pvz. nerūkyk, negerk, nevalgyk mėsos. Aš nesu prieš mokesčius perse, bet aš esu prieš nepagrįstus mokesčius ir prastą paslaugų kokybę.

Dabar, trumpai atsakant, kaip atrodytų mano mokesčių sistema. Realiai Lietuvoje yra kokie 5 svarbūs mokesčiai. Sodra aš skelčiau per puse – viena dalis butu fiksuotas mokestis, visi mokėtų vienodai ir gautų savo vienodą bazinę pensiją. Su kita puse galėtų daryti ką nori, pvz. kaupti senatvei. Su sveikata aš padaryčiau privatų draudimą. Nes dabar yra taip – turim du žmones: vienas uždirba du kartus daugiau  negu kitas ir du kartus daugiau, nors paslaugas visi gauna tas pačias. Tai čia sakyčiau šitoj vietoj dabartinis sveikatos draudimas jau veikia ne kaip draudimas, o kaip mokestis. Nesąžininga, ar ne? GPM palikčiau 15 proc. fiksuoto neprogresinio tarifo. Vėlgi, su fiksuotu tarifu tas, kas daugiau uždirba – daugiau sumoka, tą žmonės dažnai pamiršta. PVM, kadangi esam ES, panaikinti neišeis, tai palikim panašų kaip aplinkinėse šalyse – apie 20. Panaikinčiau pelno mokestį, o tuos pinigus susirinkčiau per GPM.

Kalbant apie pensijas, kalbant apie sodrą, turėsim realią problemą: Lietuvoje smarkiai greitėja, netgi šiais metais, demografinė krizė ir nelabai turėsime iš ko surinkti tas pensijas. Tai ką darysime tada?

I. Šimonytė: Šiaip pats mechanizmas socialinio draudimo bent jau teoriškai yra labai paprastas – yra žmonės, kurie moka į tą bendrą katilą, iš kurio vyksta išmokėjimas pagal „pay-as-you-go“ sistemą, tai, kai yra mažiau žmonių, jeigu jų įmokos yra ir bendras katilas yra mažesnis, o tų žmonių, kurie tuo metu yra gavėjai, yra daugiau, tai čia yra aritmetika. Tai reiškia, kad tu išėjęs į pensiją savo buvusio atlyginimo pakeitimo normą vadinamąją, tai kiek tavo buvusio atlyginimo pakeičia va ta pensija, kurią tu gausi, ji bus vis mažesnė ir mažesnė, todėl, kad iš mažiau žmonių gaunamos įmokos bus paskirstomos vis didesniam skaičiui žmonių, todėl kad gyvenimo trukmė ilgėja, sveikatos apsauga gerėja… Įgūdis formuoti žmogaus įprotį galvotį apie save po penkiasdešimties metų nuo mokyklos, ar studijų, jis nėra suformuotas. Tai rizikos yra tokios, kadangi tai yra politiškai aktyvi visuomenės klasė, pastangos išsimušti iš kitų piliečių didesnę dalį , kuri bus skiriama pensijoms, bus permamentinės.

Ž. Šilėnas: Dabar yra problema, kad mes sumokam daug. Iš mūsų daug paimama, o vėliau – pinigų nebus. Va čia yra didžioji tragedija. Į tokius, kaip save žiūriu taip – sumoku labai daug ir gausiu labai mažai.

I. Šimonytė: Todėl, kad „pay as you go“ sistemoje kaupiamų pinigų nėra – jie tiesiog išeina šiandien.

Ž. Šilėnas: Dabartiniai pensininkai gali sakyti „ai, mes mokėjom anai sistemai ir tie pinigai kažkur pradingo“. Gerai, bet tokie, kaip aš, kuriems 36 – aš visą laiką dirbau Lietuvoje, aš tikrai žinosiu, kiek aš Lietuvai sumokėjau. Aš sakysiu „aš per gyvenimą vien Sodrai sumokėjau kokius 200 tūkst., jeigu ne daugiau. Ir jūs man dabar siūlote 200eur per mėnėsį pensijos? Ir aišku, teorinis paaiškinimas bus – „Tokia yra sistema“.Sistema yra problema. Čia nėra taip, kad žmonės iššvaisto ir senatvėje neturi iš ko išgyventi, ne. Jie dabar sumoka daug ir senatvėje nieko negaus.

I. Šimonytė: Kiekvieną kartą, kai vyksta pensijų padidinimas, kai valdžia bando subalansuoti kažkokiu būdu tuos interesus, šiek tiek didindama tą dalį, kur visiems vienodai, ir šiek tiek didindama tą dalį, kuri priklauso nuo tavo įmokėtų įmokų, žmonės, kurie gauna mažiausias pensijas, būna baisiausiai pasipiktinę, todėl, kad Skvernelis jiems pasakė per televizorių, kad vidutinė pensija padidės 20 eurų, jie ateina į paštą ir sako paštininkei „kur mano 20 eurų? Pensija man padidėjo tiktai 14“. Paštininkė tai negali jai paaiškinti, kad tau bazinė pensija padidėjo 11 ir dar 11 padidėjo vidutiniškai ta dalis, kuri priklauso nuo tavo įmokėtų įmokų. Tie žmonės, ir dabar jie vis tiek jaučiasi pakankamai nuskriausti, bet turbūt pagrindinė priežastis yra ta, kad tas bendras lygis yra tiek žemas, kad jo tiesiog elementariai nepakanka išgyventi.

Ž. Šilėnas: Čia didžiulė problema, bet jei žiūrėti jau iš savo incentives (paskatų) pusės, tai Lietuvos, mokesčių ir išmokų sistema yra sutiuninguota tam, kas nieko nemoka. Jei tu nieko nemoki ir viską gauni, tai koks tada tikslas mokėti? Nemoki mokesčių – gauni sveikatos apsaugą, gauni švietimą, gausi kažkokią pensiją, gausi kažkokią pašalpą. Tai, kitaip tariant, yra antipaskata. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori sąžiningai mokėti mokesčių – jie nejaučia, kad už mokesčius ar už didesnius mokesčius kažką gautų.

Kalbėjome truputį apie pensijas, pensinio amžiaus didinimą, apie švietimą, kaip reiktų šviesti žmones, kad jie galvotų apie savo pensijas, pats asmeniškai galiu prisipažinti, kad mažai galvoju ir tai yra švietimo sistemos problema. Arba mano – nežinau, ką kaltinti. Tai, yra dvi tokios gana svarbios, gana svarios išlaidos valstybės biudžetui. Kurias iš jų reikėtų padidinti, o kurias reikėtų pamažinti? Kaip surasti tą naują balansą, kuris būtų geresnis? Ar reiktų investuoti daugiau į sveikatos priežiūrą, ar į švietimą, ar į kitus sektorius?

I. Šimonytė: Vat jeigu mes kalbėtumėm apie ką galima susitarti atsisėdus žmonėms, kurie yra libertarai ir socialdemokratai, apie kokią sritį, tai galbūt švietimas būtų ta sritis. Švietimas yra ta erdvė, kur mes kalbam apie žmones, kurie dar nėra suaugę, kurie negali priimti sprendimų,reiškia, kažkas turi jiems parūpinti ar padaryti taip, kad jie būtų pajėgūs kažkada tuos sprendimus priimti. Tai čia sakau, čia man atrodo, kad tų pinigų yra tiek,kiek ir turėtų būti, bet akivaizdu, kad yra problema pačioje struktūroje. Su sveikata ir su socialine apsauga man dalykai atrodo truputėlį kebliau. Žmonės gyvena vis ilgiau, ligų visokių, būklių, kurios ten reikalauja labai didelių išlaidų gydymui irgi yra pakankamai daug ir daugėja, nes tie žmonės tiesiog ilgiau išgyvena dėka tų pačių naujų vaistų ir medicininės technikos. Visa tai yra išrandama kažkur už didelius pinigus, ten, kur dideli pinigai yra investuojami tam, kad atrasti naujus vaistus, naujas technologijas ir taip toliau, juos apsaugo patentais, jie daug metų labai brangiai kainuoja. Ir, tarkim, baisiausias dalykas yra toks nemaloniausias dalykas girdėti žmonėms yra, kad sveikatos apsaugoj yra kokia nors ekonomika. Ekonominis klausimas ten yra ne todėl, kad yra pinigai, o todėl, kad yra išteklių ribotumas ir visą laiką tu dėl išteklių ribotumo tu turi rinktis, ką tau gelbėti – ar žmogų, kuriam yra 88 metai ir jis serga nepagydoma liga,ar kūdikį, kuriam reikia kažkokių vaistų, jis pasveiks, gyvens, bus suaugęs mokesčių mokėtojas.

Pakalbėkim apie tai, kaip užpildyti tuos Saulėtekio slėnius, kurie yra tušti. Galbūt reikia valstybinės investicijos į startuolius. Nežinau, galbūt reikia grupuotis su privačiais investuotojais. Kokios strategijos būtų?

I. Šimonytė: Taigi valstybė jau priinvestavo į visą tą stiklą ir betoną pakankamai nemažai. Ir, kas yra blogai, tai, kad, kai investavo, tai investavo valstybei įprastu būdu. Kad, jeigu čia slėnis, tai ir man duok slėnį. Na kaip multifunkciniai sporto centrai ir taip toliau ir panašiai. Tai va tie patys penki slėniai ar ne kaip užsislėnino. Iš pradžių turėjo būti du, paskui pasidarė penki. Dabar klausimas, ar turim vieną, kuriuo galėtumėm va taip jau pasididžiuoti, kaip puikiai skrendantį. Sunku būtų į tą klausimą patvirtinamai pasakyti. Mes, man atrodo, jau kurį laiką ir ne tik mes, čia turbūt su Žilvinu tai sutarsim šimtu procentų, bet ne tik mes, daug kur galima tą stebėti, mes kažkaip iš viso einam į tą įsitikinimą, kad valstybė turi visus dalykus padaryti ir ant galo jau valstybė turės išvežti ir šiukšles, ir gal net duoną kadanors iškepti, nes grūdai brangsta, duona brangsta. Tai premjeras vakar sakė, kad jis turi netradicinių priemonių spręsti šitai problemai ir įskaitant netgi valstybės dalyvavimą. Agropromas bus tada. Taip kaip sovietų laikais buvo. Ir sakau, man atrodo, kad tas lūkestis, kad vat ką valstybė turėtų padaryti, tai valstybė turėtų palaikyti tokią švietimo sistemą, kuri leidžia žmonėm būti kūrybiškais.

Ž. Šilėnas: Pirmas dalykas – galim paskelbti visą Lietuvą laisvąją ekonomine zona ir pramoniniu parku kartu. Jei verslas kuriasi laisvojoj ekonominėj zonoj arba pramoniniam parke, ir mes sakom ,,geras dalykas“, nes greitai viskas vyksta, bet apsibrėžkim tą  gerą dalyką. Tik šitoj va teritorijoj gali vykti geri dalykai, o visur kitur tegu vyksta kaip visada. Antras –  LEZ ar pramoninis parkas yra tas pats kaip prekybos centras. Kuo užsiima prekybos centras? Pastato pastatą ir ieško nuomininkų. Sako, žiūrėk pas mane bus gerai, ateik čia nuomotis. Nu tai išnuomokim visą Lietuvą. Padarykim kaip prekybos centrą ir išnuomokim tiem, kas žino, kaip pritraukti nuomininkus. Aš čia visiškai pusiau juokais, pusiau rimtai. Bet,  norint pritraukti investicijas, tuo turi užsiimti žmonės, kurie supranta, kaip tai daryti. Turbūt geriausiai Lietuvos turizmo promo padarytų ne turizmo departamentas, o atėjęs gerų  viešbučių tinklas, kuris promintų savo naują viešbutį Lietuvoje. O atvažiavęs į tą viešbutį ir Trijų Kryžių kalną aplankytum, ir visus kitus dalykus. Taip pat ir su pramoninėm investicijom. Yra tikrai pasauly įmonių, kurios tuo užsiima, kurios developina, ir atiduokim. Tegu dalį, nežinau, išnuomokim dalį Lietuvos 99 metam, vietos tai yra va.

Tai žodžiu, valdžiai nereiktų net kištis, o tendencija turbūt yra kitokia. Buvo net iniciatyvos padaryti valdiškas vaistines, su kuriom nesusitvarko net konkurencijos tarnyba, nes keičiami įstatymai, kad tik jas leistų. Tai ar pastebima šita tendencija su dabartine valdžia?

Ž. Šilėnas: Taip. Na aš juokauju, bet iš tikrųjų aš esu rimtai sunerimęs. Tu gali padaryt valdišką vaistinę, tu gali ją varyt į minusą, tu gali tarkim neapskaityti patalpų, žmonių. Tu gali, kaip sakant, vaistus subsidijuot iš gydymo ir sakyt: „žiūrėkit, Ramūno dėka jums vaistai yra pigiau“. Tu gali net čekiuke iškabinti „Šitie vaistai jums pigesni, nes Ramūnas kovojo su oligarchais“. Ir čia yra labai juokinga iš ekonominės pusės. Bet iš politinės pusės tai yra labai pavojinga. Nes ką daro dabartinė valdžia? Ji daužo visus jėgos centrus, kurie gali pasipriešint. Ar tai būtų žiniasklaida, ar tai būtų intelektas, ar tai būtų politikai. Tai valdiškos vaistinės, viena vertus –  yra juokinga, kita vertus, tai yra labai rimta. Pajungus valstybės aparatą tokiems dalykams, tu gali demokratiją, laisvą rinką sugriaut labai greitai.

I. Šimonytė: Iš esmės ir dabar tą turi iš dalies visuose šituose savivaldybių ūkiuose ir valstybių ūkiuose, ką turi, tai turi daugybę, na čia jau iš savo dabartinės veiklos ir su Žilvinu esam apie tai diskutavę ir viešai, kad valstybė ir dabar turi šiaip daug ūkio ir daug dalykų daro. Kai kurios savivaldybės ten sau turi knygynus, as if nebūtų kur knygų nusipirkti, bent jau internetu.

Ž. Šilėnas: Didmiestyje.

I. Šimonytė: Didmiestyje, taip. Yra įmonės, kurių akcininkai yra visi Lietuvos duonos valgytojai. Tai jeigu dar akcinei bendrovei per akcininkų susirinkimą ir per valdymo organus kažkokiu būdu yra įmanoma vadovybę priversti dirbti akcininkams, nors dažnai būna taip, kad vis tiek net didelės labai korporacijos pradeda dirbti pačiai vadovybei. Ir tų pavyzdžių tokių yra buvę, ir tų didelių skandalų. Tai valstybinėse ir savivaldybinėse įmonėse to padaryt beveik neįmanoma iš principo. Na valstybinėse įmonėse dar galima gražiai pasitelkti rinkos profesionalus, kad jie kažkaip dalyvautų valdybose, kažkaip balsuotų, kažkaip prižiūrėtų, bet kada tu nenori tiem žmonėm atlyginti tinkamai už darbą, tada vėlgi motyvacija jų sumažėja ir jie gali nenorėti to daryti. Savivaldybėse tai yra dar kebliau, todėl kad čia rajone ar kokiam nors kitam rajone tai yra politinis svertas, nes tu gali turėti įtaką tų įmonių vadovams, tu ten gali skirti savo partiečius, ten gali įdarbinti visokius savo draugus ir gimines, ir šeimos narius. Bet čia dar yra tokia mažoji, taip sakant, mažasis vaginėjimas iš žmonių. Didysis vaginėjimas yra, kad tu iš esmės gali žmonėm kabinti makaronus sakydamas – va, pažiūrėk kaip mes pigiai, kaip mes pigiai dirbam, nors įmonių dauguma yra nuostolingos, jos neturi lėšų iš kurių galėtų pavyzdžiui nupirkti turtą reikalingą tom įmonėm toliau teikti paslaugas. Ir daug tokių, ir daug tokių dalykų, tai ta prasme man tiesiog iš tokio elementaraus, nereikia čia būti jokiu libertaru ir tiesiog užtenka būt sveiko proto žmogum, jeigu supranti, kaip veikia įmonė: iš ko pasidaro kaštai, iš ko ateina pajamos ir t.t. Tendecija yra ir dar tas mąstymas, ir mintys yra, kad dar reikia daugiau įmonių.

Ž. Šilėnas: Vienam posėdyje aš Seimo nariams sakau – jei jūs priimsit tą įstatymą, tai savivaldybės įmonė galės kepti bandeles. Na, aš galvoju, čia analogija paprasčiau, tai ir atsakymas buvo – na ir kas? Ir ta prasme jo, čia dabar juokinga, bet tie žmonės balsuoja ir priima sprendimus. Ir kai konkrečios tarnybos sako, pagal įstatymus negali valstybė kepti bandelių, jiems atsakoma – kas jūs iš viso tokie esat? Yra daug baisiau negu, kad gali pasirodyti, kai karaliauja ne tik kad neraštingumas, bet ir piktavališkumas. Tikroji problema yra kai politinė jėga, pradeda dalinti ekonominę galią, pradeda dalinti ekonomines gėrybes, ekonominius dalykus. Ir tokie dalykai, kur mano galva 10 metų jau buvo išgyvendinti, dabar deja, aš manau, sugrįžta. Tai ačiū Dievui, kad yra emigracija, kai žmonės gali išvažiuoti ir sakyti – žinai ką, man nepatinka tokios nesąmonės, aš nenoriu priklausyt partijai, aš noriu dirbt, aš dirbsiu Londone…

I. Šimonytė: Bet tai nekeičia padėties, tame atskirai paimtame rajone, ten tiesiog didėja procentas žmonių, kurie dirba viešąjame sektoriuje, nes žmonės neturi alternatyvos Ir čia turbūt yra pagrindinė problema, ta prasme jie turi savo alternatyvą, bet neturi alternatyvos toje vietoje ir tai turi aišku savo toli siekiančias politines pasėkmes, turiu minty ir nuo rinkimų ir…

Ž. Šilėnas: Taip, ir jeigu tu nori vėl užgrobti valdžią, tai tu aiškini darbuotojams, kaip reikia balsuoti. O kodėl ne? Nes tu gali! Ir vat visas skaidrumas. Pavyzdžiui, automobilių ir transporto nuoma. Tu čia gali būti socialistas, gali būti kairysis, bet niekaip neįrodysi, kad automobilių nuoma yra kažkoks viešasis gėris, kuriuo turėtų užsiimti savivaldybės įmonė. Bet tai vėlgi čia vyksta. Tai visa esmė mano galva dabar kai kurie politiniai veikėjai nori vėl susigrąžinti įtaką ekonomikai. Šitie galios centrai jau buvo išslydę iš politikų rankų, jau buvo atitekę žmonėm ir ekonomikai ir dabar politikai nori tai susigrąžinti. Na, pvz., dabar turim – turėjom ar ne, vieną merą Vilniuje, kur taksi įmonių tikrai netrūksta, bet jis darė valdišką taksi įmonę. Aš garantuoju, tokių pavyzdžių ateityje bus tiktai daugiau. Tad nenustebkit, kai reikės ir savo rajone aiškinti – o kas blogai, kad atidarė valdišką parduotuvę „Ramunėlė“. Ir dalis žmonių ,,sakys viskas gerai, taigi ten duona buvo pigesnė. “

Žinant, jog ateityje spartėjančios technologijos vis labiau plės robotiką ir žinant tai, kad daugeliui žmonių dirbančių kaip kasininkai, valytojai, vairuotojai ir aibe  kitų profesijų gali sparčiai prarasti per visą pasaulį savo darbus. Tai kaip tada mėgins cope’inti kiekvienos šalies valstybė su šia problema?

I. Šimonytė: Girdėjau, kad apmokestins robotus ir robotai bus vieninteliai kurie mokės mokesčius su malonumu. Nors negali būti garantuotas, nes dirbtinis intelektas gali sukilti ir tada bus labai blogai. Moterims gyvenimas šviečiasi dar blogiau negu bendrai visuomenei ir konkrečiai vyrams. Todėl, kad moterys yra tie žmonės, kurios dirba tose profesijose, kuriom rizika pati didžiausia. Turint minty, kad tu ir taip turi atlyginimų skirtumą, kurį iš esmės sukelia motinystės faktas, nes kaip bežiūrėsi, moterys ir vyrai uždirba vienodai, jeigu neturi vaikų. Bet jeigu moteris turi vaikų, ji iškart atsilieka nuo vyro ir paskui visą gyvenimą yra pasmerkta nuo tokio vyro atsilikti. O kita priežastis – moterys yra tose specialybėse, kurios yra ir menkiau apmokamos.

Ž. Šilėnas: Sakyčiau čia yra vėlgi ekonominika ir politika. Ekonominis sprendimas čia labai paprastas – mes jau prieš šimtą metų patyrėm ką reiškia žemės ūkio mechanizacija, nuo brigados pjovėjų perėjome prie vieno kombaino su GPS. Dėl robotizacijos ekonomine prasme viskas bus dar geriau, parduotuvėse bus pigiau arba greičiau, o atleisti darbuotojai optimistiniu variantu susiras kitus darbus. Kas prieš 50 metų negalėjo įsivaizduot, kas bus tokia speacialybė kaip influenceris ar Kardashian, ir iš to uždirbs pinigus. Bet, kitą vertus, socialinių sukrėtimų bus. Žmonės yra inertiški – kai robotai išstums žmones iš darbų, žmonėms tai labai nepatiks. Politikai gali liepti įdarbinti žmones, net jei jų nereikia. Visokių nesąmonių galima prisigalvoti, norint apginti ,,darbo vietas“ kabutėse. Politikai gali imtis uždrausti emigraciją, apmokestinti robotus, tik tam kad išlaikyti kažkokį status quo.