Inga Skrebytė yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narė

Būna dienų kaip tyčia. Ir tokia diena buvo pirmadienį, kai visai linksmai nusiteikus atslinkau į Seimo balkoną pasiklausyt Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimo kalbų. Apie tai, kad mes, lietuviai, nemokam nei švęsti, nei džiaugtis, jau prirašyta nemažai ir eidamas į tokį renginį net nebesitiki, kad ten kas linksmo bus. Nors proga ir yra. Bet kartais ima ir pramuša. Pramuša, kai švęsdami Lietuvos šimtmetį ir Sąjūdžio trisdešimtmetį, geltonoje nuo amžiaus Seimo salėje imame raudoti apie Lietuvėlę, kurios nėra, kuri išsivaikščiojo ir nebesugrįš. Ir kas baisiausia, tai daro mano amžiaus žmogus, mano kartos vardu. Vimt.

Ausys kraujuoja klausant tokių kalbų, kurios prasideda prisistatymu, jog kalbėtojas yra iš kaimo Kelmės rajone. Kas nutiko argumentų kalbai ir kaip Kelmės rajonas padeda geriau suvokti socialines šalies problemos? Nežinau. Matyt todėl, kad aš iš Vilniaus. Kas nutiko, kad dvidešimt pirmame amžiuje, modernios Lietuvos aušroje, emocija, kurią kabina nepriklausomybės vaikas, yra kaimo Lietuvos supriešinimas su miesto Lietuva? Iš kur ta maža agrarinė valstybė širdyje tokio žmogaus, kuris augo matydamas geriausią mūsų šalies transformaciją istorijoj? Antras vimt.

Nežinau, ar darbas Seime, ar kas man yra, bet apreikšti, kad regionus apėmus nejauki tuštuma yra pavėluota jau ne metus ar dvejus. Ir kalbame apie tai, jau ne metus ir ne dvejus. Nes nėra paprasto sprendimo išlaikyti žmogų kaime. Nėra paprasto sprendimo Lietuvoje, nėra jo nei Suomijoje, nei Švedijoje. Jau kartosiu tai, ką kartoja politikai metų metus, kad žmones regionuose išlaiko iš esmės gerai apmokama darbo vieta ir prieinamos paslaugos. Ne tautinis švietimas ir ne sienos uždarymas. Nes, brangieji, politinė indoktrinacija mokyklose sukurs ne laisvą ir drąsią tautą. Politinė tautinė indoktrinacija sukurs paklusnių avinų bandą, kurie žygiuos miestelių gatvėse paraduose ir linksės valdovui rėžiant tautines kalbas, kaip visi pasauly yra mūsų priešai.

O tie, kurie nesutinka, kas su jais? Jiems bus pritaikyta kontroliuojamos migracijos politika. Sienas uždarys ir sėdėsim nors ir prievarta, bet gyvose mažų miestelių gatvėse. O tie, kurie kalbės prieš, tuos pririš prie lovos, nes tie jau nepriklauso Tautai. Ir ne, čia visai nepanašu į Sovietų sąjungą. Niekuo. Tikrai tikrai. Antru (o gal visgi pirmu? – neapsisprendžiu) žingsniu išstosime iš NATO ir ES. Nes ten gi visokie homoseksualai ir eurotautininkai. Ne, rimtai?

Na, ir galiausiai grand finale… Konservatorių partija, kuri kūrėsi kaip Sąjūdžio tęsėja, išdavė Lietuvos idealus. Čia tai jau susprogdinta vienos teisybės bomba. Ar kalbam apie tą patį Sąjūdį? Apie tą, kuriam rūpėjo Lietuvos valstybingumas? Apie nepriklausomą demokratinę valstybę? Nes aš šitoj partijoj matau žmones, kurie vedė Lietuvą į NATO ir ES. Matau žmones, kurie kovojo už stiprią kariuomenę. Matau žmones, kurie išlaisvino mus iš energetinės priklausomybės nuo rusiško dujų krano. Galiausiai, matau žmones, kurie turi viziją ateities Lietuvai. Gali jų nemėgti ir viskas su tuo gerai, bet sakyt, kad išdavė Lietuvos idealus?! Trečias vimt.

Ar kas tam jaunam žmogui pasakys, kad Lietuvos, kurios jis ieško, nėra, nebuvo ir nebebus. Ją mes palikome kažkur kito pasaulio sapnuose, kur visi buvo draugai, ėmė pagal poreikį, dirbo pagal išgales, Rusija buvo draugiška valstybė, visi žmonės buvo vienodai mąstantys ir mes visi ilgai ir laimingai gyvenom?

Ar turime bijoti, kai kažkokiu radžvilišku tonu bauginama, kad kažkas uždarė lietuvių tautą į karstą? Tokiems baugintojams atsakymas tik vienas – tai padarėme ne mes, o jūs. Savo širdyse ir sumišusiuose protuose. Moderni lietuvių tauta iš laidotuvių paprasčiausiai išėjo ir nusprendė gyventi pasikeitusiame pasaulyje. Jūs nusprendėte save pasilaidoti, sienas uždaryti, savo izoliuotuose kambariuose neaiškiais ritualais kviestis niekad nebuvusios arijų lietuvių tautos dvasią. Tikroji tauta gyva. Nors gal jums ir sunku ją pamatyti, nes ji ne tokia, kokią ją norėjote matyti jūs. Čia, Lietuvoje, ir kitur pasaulyje. Ir, kad ir kaip nepatiktų kai kuriems, mes esame skirtingi, o Lietuva – demokratiška, nepriklausoma valstybė. Su laisve išvažiuoti, jei kitur rodosi geriau. Su laisve studijuoti užsienyje, jei turime tam galimybes. Su laisve kraustytis į Vilnių. Ar atvirkščiai, iš Vilniaus į Kelmę. Su laisve Vilniaus universitete studijuoti tai, ką trokštame, o ne doktriną, primestą saulės iš Rytų. Su laisve dirbti dėl tokios Lietuvos, kokią ją norime matyti, ir su laisve loti, jei kas nors jums nepatinka. Džiugu, kad ja naudojatės, tik kitą kartą, prašau, ne visos tautos vardu.