Demokratinės valstybės požymis – tai skirtingų nuomonių egzistavimas ne tik politikoje, bet ir žiniasklaidoje.

Gali nepatikti Rūta Janutienė ar Edmundas Jakilaitis, tačiau jų galimybės turėti stabilią savo auditoriją atitinka dažnai nesusisiekiančių skirtingų visuomenės sluoksnių informacinius poreikius.

Net ir „profesionalumas“ ir profesionalumas kiekvieno iš jų suprantamas skirtingai. Visai kas kita yra Putino hibridinis getas. Kaip pasakė vienas iš Krymo totorių aktyvistų Aideris Muždabajevas: „Šis naujasis hibridinis getas dar neaptvertas spygliuotos vielos tvora. Kol kas!

Vietoj vielos čia naudojama per televiziją transliuojama neapykantos persunkta propaganda, nuožmi kontrolė ir nuolatinis spaudimas“. Tos propagandos ir dezinformacijos pliūpsniai persirita ir per valstybių sienas. Kai kurie iš jų persunkti desperacijos, siekiant pridengti tikrąją padėtį Rusijoje ir uždangstyti šovinistinį mesianistinį agresyvumą, nes „rusai (ne)puola“. Jie tik „ginasi“: Kryme – nuo totorių, Rytų Ukrainoje – nuo ukrainiečių, Baltijos šalyse – nuo NATO ir „antirusiško elito“.

Paskutiniai pavyzdžiai pasirodė ir mūsų padangėje. Šį kartą apeliuojama ne tik į rusus, bet ir į tuos, kurie turėjo Sovietų Sąjungos pilietybę. Kviečiami naudotis tėvynainių persikėlimo programa ir per daug nesižvalgant vykti į Rusiją. Tačiau desperatiški bandymai platinti kvietimus-atsišaukimus Vilniaus mikrorajonuose atskleidžia nepaprastą frustraciją – Putino proteguojama sugrįžimo programa naudojasi labai mažai žmonių. Nepateisina jokių Kremliaus lūkesčių. Vyksta rusų bėgimas ne tik iš Tolimųjų Rytų, bet ir iš pačios Rusijos.

Kleprokratinė Kremliaus valdžia negali nuslėpti, kad per penkiolika metų vien iš Tolimųjų Rytų į kitas Rusijos sritis išvyko 1,3 mln. žmonių, o pastaraisiais metais iš Rusijos emigruoja po kelis šimtus tūkstančių rusų. Po agresijos Ukrainoje per pastaruosius porą metų iš Rusijos išvyko vos ne pusė vokiečių, amerikiečių, britų, ispanų. Vien vokiečių išvyko 250 tūkst., kurie daugiausia čia dirbo ir gyveno kaip aukštesnės kvalifikacijos specialistai. O štai pagal persikėlimo programą prieš dešimtmetį planuota kasmet perkelti 100 tūkst. žmonių. Vien į Kaliningrado sritį planuota per penkerius metus perkelti milijoną, paskui – pusę milijono, dar vėliau – 300 000. Galiausiai per aštuonerius metus persikėlė 13 500 arba keliasdešimt kartų mažiau. Šiais metais į Rusiją grįžo vos 22 000 persikėlėlių. Net ir agresija Ukrainoje nepaskatino rusų palikti Ukrainos.

Kas gi vyksta Lietuvoje? Rusijos ambasadoje Vilniuje per dešimtmetį dėl persikėlimo konsultavosi 2 500 žmonių, tačiau užpildė anketas tik 320. Tačiau per aštuonerius metus iki 2014 m. imtinai iš Lietuvos persikėlė vos 90 žmonių. Dauguma pasirinko šalia esantį Kaliningradą, o ne prioritetines perkėlimo sritis Sibire. Šiais metais prioritetiniais regionais persikėlimui ir toliau lieka Magadanas, Sachalinas, Kamčiatka, Užbaikalė, Irkutsko, Amūro sritys, t.y. ten, kur trėmė lietuvius pokaryje.

Tokia proga savanoriškai persikelti iki 2012 m. pasinaudojo 3 asmenys ir 4 jų šeimos nariai. Beje, nutylimas ir šiai metais priimtas Putino sprendimas – kiekvienas persikėlėlis jau turėtų grąžinti visus valstybės jam išmokėtus pinigus, jeigu sugalvotų išvykti iš Rusijos. Baltijos šalyse žlugusi Putino inicijuota rusų persikėlimo programa labiau negu bet kas kitas atskleidžia jų propagandos neefektyvumą demokratinėse šalyse. Neorganizuotas rusų persikėlimas į Lietuvą vyksta šimtą kartų intensyviau, negu pagal Putino programą į Rusiją. Net propagandai skirtos platinamos anketos, pateikdamos iškraipytus ir tiesiog melagingus duomenis, neranda atgarsio tarp rusų. Gyvenimą informacinio geto sąlygomis renkasi retas.

Priešingai, Lietuvoje prašo leidimų gyventi arba pratęsia jau turimus penki tūkstančiai Rusijos piliečių. Tuo tarpu 2016 m. daugiausia persikėlėlių į Rusiją buvo iš Uzbekijos ir Kazachijos, t.y. turinčių autoritarinius režimus, kurie gavę Kremliaus carte blanche be jokių skrupulų virškina rusų bendruomenes. Suvalstybintų Rusijos televizijų transliuojama neapykantos persunkta propaganda negali uždengti putiniško šovinistinio agresyvumo. Bet ir toliau išlieka noras išugdyti su Rusijos propaganda susitaikiusius, prie jos prisitaikiusius ar jai lojalius kaimyninių valstybių piliečius, mėginant marginalizuoti bet kokius politikus ir aktyvius piliečius, kurie realiai vertina Kremliaus valdovų agresyvumą ir galimas to pasekmes kaimyninių valstybių saugumui.