Kokią Lietuvą mato ir kokias programines kryptis Ingrida Šimonytė brėš savo 2024–2029 m. kadencijai.

Kad mūsų šalis stiprėtų

Trisdešimt ketveri atkurtos Nepriklausomybės metai žymi didžiulį kelią ir milžinišką pokytį, kurio pasiekėme visi kartu. Dvidešimties metų narystė stipriausiuose aljansuose – Europos Sąjungoje ir NATO – leido užtikrinti tokią gyvenimo kokybę, apie kurią XX a. pabaigoje galėjome tik nedrąsiai pasvajoti. Šiandien Lietuva yra sėkmės pavyzdys kitoms tautoms – per trumpą laiką atkovojome didžiąją pažangos netekimų, kuriuos mums atnešė sovietų okupacija, dalį ir sparčiai judame pirmyn visose gyvenimo srityse.

Tad turime, ko netekti, todėl turime, ką saugoti, ginti ir toliau auginti. Kad priimti sprendimai veiktų – reikalinga adaptyvi lyderystė, kuri grįsta atvirumu, pasitikėjimu ir galimybių sudarymu veikti, nebijant suklysti. Veikti savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, bendradarbiauti, o ne trukdyti veikti kitiems.

Lietuvos konstitucinė sąranga nėra talpi sąlygomis savarankiškai įgyvendinti Prezidento rinkiminę programą. Pusiau parlamentinėje – prezidentinėje valstybėje svarbiau ieškoti sutarimo, nei institucinius svertus naudoti alternatyvios programos politinei Seimo daugumai, kurios mandatas lygiai taip pat kyla iš Tautos, įgyvendinti.

Kyla daug nesusipratimų, kai rinkimų metu nesivaržoma dalinti pažadus, kurių įgyvendinimas priklauso kitoms institucijoms. Tai sąlygoja konfliktines situacijas, o visuomenėje dėl nepateisintų lūkesčių auginamas nusivylimas politika ir valstybe.

„Vienas svarbiausių uždavinių einant prezidento pareigas – tai sąžiningai elgtis su piliečiais, pareigomis ir Konstitucija.“

Sąžiningas elgesys prasideda ne nuo inauguracijos, bet turi lydėti nuo pat apsisprendimo kandidatuoti momento. Sąžiningai kalbėti su žmonėmis, nežadėti dalykų, kurių objektyviai nebus galima įgyvendinti, nenutylėti svarbios biografinės informacijos ar sąžiningai finansuoti kampaniją – atrodo elementarūs, bet ne visiems įveikiami standartai. Svarbiausias prezidento pažadas turėtų būti siekti bendradarbiauti su Seimu ir Vyriausybe, kokie jie bebūtų, toliau kuriant Lietuvos pažangą, o ne bandyti jiems vadovauti, neturint tokių konstitucinių įgaliojimų. Prezidentas nėra ir neturi būti nei valdančiosios daugumos tąsa, nei opozicijos lyderis ir būdamas visiems vienodai teisingas neturi žaisti vienoje kurioje nors politinės aikštės pusėje. Prezidentas neturi įsižeisti, kai kiti politinio lauko dalyviai turi savo nuomonę dėl problemų ar jų sprendimo būdų – įtikinėdamas oponentus ir visuomenę, turi siekti pažangos, o ne galbūt patogaus konflikto su priimančiais sprendimus Seime ir Vyriausybėje.

Iš esmės pakitusi saugumo padėtis neleidžia gaišti laiko ir rinktis sau patogius, galbūt dėl to, kad nekritiškus, bendradarbiavimo sąjungininkus. Gynybos stiprinimo ambicija – šauktinių ir rezervo pajėgumo vystymas, Vokietijos brigados priėmimas, Lietuvos kariuomenės tolesnis stiprinimas peržengia kadencijų ir politinio spektro ribas. Todėl būtina ieškoti ir rasti sutarimą taip, kaip jis buvo rastas stabdant nelegalios instrumentalizuotos migracijos antplūdį ar tariantis dėl nacionalinio saugumo bei gynybos susitarimo.

Svarbiausias mūsų visų, taigi, ir prezidento darbas yra ir bus – visais būdais mažinti Lietuvai kylančias grėsmes. Apie saugumo iššūkius turime kalbėti tiek be sutirštinimų, tiek be olimpinės ramybės. Išorinį priešą veiksmingai atgrasyti galima tik per pasiruošimą gintis, visuomenės atsparumą ir pasiryžimą saugoti šalies sienas. Pasiruošimas atremti įvairias hibridines atakas, žvalgybos pajėgumų stiprinimas, terorizmo grėsmių prevencija, atsparumas dezinformacijai – tai pagrindiniai iššūkiai, kuriems reikalingas atsakingas politinis dėmesys, koordinavimas. Ne mažiau reikšmingas ir grėsmių užkardymas šalies viduje. Jau kuris metas suintensyvėjusios pastangos diskredituoti Valstybę, jos institucijas, paramą Ukrainai, aktyviai naudojant dezinformaciją, propagandą. Į penktakolonininkų pastangų versti melą tiesa klausimą turime žiūrėti rimtai – ir tai svarbi tų institucijų pareiga, kurių vadovų kandidatūras renkasi šalies vadovas. Prezidentas, kaip Valstybės gynimo tarybos pirmininkas, savo rankose turi nemažai svertų ir įrankių, bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, ieškoti geriausių spendimų Lietuvos saugumui stiprinti.

„Nemažiau svarbus darbas siekiant Lietuvos saugumo yra visokeriopa parama Ukrainai, tiek mūsų pačių, tiek ir mūsų draugų ir sąjungininkų.“

Būtent Ukraina dabar stabdo agresijos plitimą toliau į Europą ir savo krauju perka mums laiką, per kurį mes privalome remti Ukrainą visomis savo išgalėmis, idant vėliau visa Europa už trumparegiškumą nemokėtų krauju. Lietuvos įžvalgumas dėl autoritarinių režimų, jau tampančių totalitariniais, užmačių ir grėsmių po 2022 m. invazijos buvo pripažintas, tačiau negalime tuo ir pasitenkinti, matydami, kad veiksmų lygiu jis įsisąmonintas nepakankamai, o atskirais atvejais jau sutinkamas ir su tam tikru irzuliu, nenorint suvokti, kad greitų ir lengvų išeičių iš karo Ukrainoje nėra, o bet kokia pusiau skusta „taika“ virs tik dar didesne grėsme. Negalime pavargti, privalome reikalauti maksimalaus dėmesio Ukrainai ir Europos saugumui, tiek iš savo partnerių, tiek iš tarptautinių aljansų. Negalime bijoti politinių pokyčių mūsų sąjungininkuose, o turime veikti tokiomis sąlygomis, kokias diktuoja realybė.

Atstovavimas Lietuvai turi kurti pažangą ir duoti šaliai apčiuopiamų rezultatų

Lietuvos atstovavimas tarptautiniame lygyje nėra tik šalies reprezentavimas, gražios fotografijos ir malonios šypsenos. Savitikslė protokolinė diplomatija – nėra pasiekimai, kurie duoda naudą valstybei. Kiekvienas vizitas, kiekvienas tarptautinis susitikimas turi turėti naudą valstybei, jos saugumui, ekonomikai. Privalo ginti bendras vertybes, telkti sąjungininkus ir koalicijas mūsų strateginių tikslų įgyvendinimui. Santykius privalu grįsti pagarba ir lygiateisiškumu. Šalies interesai turi būti ginami aktyviau ir kiečiau, o Lietuvos balsas turi skambėti dar plačiau. Atstovavimas Lietuvai nėra asmeninė prezidento darbotvarkė, užsienio politiką pagal Konstituciją prezidentas vykdo kartu su Vyriausybe, todėl būtina, kad visos institucijos būtų įtrauktos į procesus ir bendradarbiautų siekdamos geriausio rezultato Lietuvai, o ne aptarnautų prezidento rutiną.

Vis dar nepasiekėme, kad teisingumas nustotų būti lėtas

Tą rodo ir rezonansinės politinės korupcijos byloje įsiteisėję nuosprendžiai. Dėl ilgo nagrinėjimo ir prieštaringų skirtingų instancijų sprendimų pasitikėjimui augti yra sudėtinga. Teisingumo jausmo stiprėjimas yra ir nacionalinio saugumo reikalas, nes jis neatsiejamas nuo pasitikėjimo pačia valstybe. Vyriausybė ir Seimas žengė žingsnius dėl teisėjų, prokurorų ir pareigūnų darbo sąlygų, įskaitant ir motyvuojančią darbo užmokesčio sistemą. Prezidentas privalo atlikti jam Konstitucijoje numatytas pareigas dėl teisėjų korpuso komplektavimo ir taip prisidėti prie kokybiškesnio ir spartesnio teisingumo.

Vertinant Seimo priimtus įstatymus prioritetas turi būti teikiamas teisiniams, o ne politiniams argumentams

Tuo pirmiausia siekiant įgyvendinti teisinės valstybės principus ir taip ginti konstitucines vertybes. Svarbu gerbti Seimo politinį apsisprendimą dėl siūlomo reguliavimo, kaip tvarkyti mūsų viešojo gyvenimo reikalus, nes prezidento atstovai turi galimybes dalyvauti įstatymų leidybos procese, teikdami siūlymus. Prezidentas, naudodamasis savo teisėmis turi nustatyti teisinius, o ne politinius, ideologinius ar asmeninio patrauklumo rėmus. Politiniai – vertybiniai argumentai man būtų svarbūs tik tai atvejais, kai Seimo priimti sprendimai prieštarautų strateginei integracijos į Vakarus linijai, jei būtų siekiama reguliavimu grįžti į ten, kur jau būta ir kas būtų toli nuo skaidrios, laisvos, atviros Valstybės vizijos.

Į skiriamas pareigas turi būti siūlomi pažangūs, drąsūs, patyrę kandidatai

Pagrindinis kriterijus – kompetencija, o ne politinės pažiūros ir priklausymas artimai aplinkai. Lietuva negali švaistytis kompetentingais, ilgametę tarnybos valstybei patirtį sukaupusiais žmonėmis dėl bet kurio sprendimų grandinėje esančio pareigūno įgeidžio. Kuris laikas stebėjome, kai dėl laiku nepaskiriamų pareigūnų trinka institucijų veikla (Aukščiausiasis teismas neturėjo dvejus metus vadovo) ir Lietuva sulaukia pastabų dėl teisės viršenybės principo arba nukenčia šalies interesai (ambasadorių nepaskyrimas). Norėčiau įgyvendinti naują standartą, skiriamiems į aukštas pareigas kandidatams, – siekti platesnio sutarimo dėl konkrečių prioritetų. Matyčiau prasmę su politinėmis partijomis ir visuomenės atstovais tartis dėl skiriamiems pareigūnams formuluojamų uždavinių. Įtraukimas ir dialogas didintų atsakomybę dėl bendrų, valstybei svarbių tikslų.

„Renkant prezidentą yra svarbu šalia kalbėjimo apie valstybės viziją, darbų prioritetus ir tikslus skirti dėmesio veikimo būdui aptarti.“

Kas svarbu priimant sprendimus, kas lemtų vienus ar kitus pasirinksimus. Todėl savo programą prioritetus atskleidžiu per man svarbius veikimo principus, kokiu būdu siekčiau patikėtos atsakomybės geriausio įgyvendinimo. Tai yra principai, dėl kurių kompromisų nedarysiu, taip elgsiuosi ir sieksiu įtikinti kitus. Besąlyginis provakarietiškumas. Dar svarbiau už programą ir rinkiminius pažadus yra vertybinis aiškumas, apie ką yra konkretus politikas. Priimant sprendimus svarbu pažiūros, mąstysena, elgesys, kuris vėliau materializuojamas sprendimais dėl įstatymų, paskyrimais, atstovaujamomis pozicijomis.

„Todėl man provakarietiškumas ne tik deklaracija, bet ir veiklos, darbų, gyvenimo kasdienybė.“

Man svarbu ginti, kas įprasmina laisvę veikti, kas gina žmogaus teises, jo orumą, kas įstatymo viršenybe grindžia politinį veikimą bei kas padeda spartinti pažangą valstybėje, kad greičiau įsitvirtintume pažangiausių Europos valstybių tarpe.

Lygiagrečiai man svetima bei priešiška, kas paremta melu, uždarumu, neskaidrumu, galios demonstravimu, valdymu baime, protekcionistiniais santykiais, spekuliavimu sąmokslo teorijomis. Ypač šiandien, kai Rusija, pradėjusi brutalų karą prieš Vakarus, esame išbandomi vienybe ir poreikiu rinktis aiškią istorijos pusę.

Negailėsiu pastangų, kad šalyje mažėtų terpė, palanki euroskepticizmo ir antivakarietiškų idėjų plėtrai, kad kuo platesnė visuomenės dalis suvoktų, jog materialinis gerbūvis yra demokratijos, įstatymo viršenybės, laisvų rinkimų, privačios nuosavybės ir nepriklausomų teismų pasekmė, o ne priežastis.

Aukščiausia vertybė – pagarba įstatymų viršenybei

Šalys, kuriose aukščiau už teisę ir įstatymo viršenybę iškeliamos lyderių charizmos, kietos rankos, partinės programos ar autoriteto visažinystė – sparčiai tolsta nuo demokratinių riboženklių, palaipsniui eroduojant žodžio laisvei ir laisviems rinkimams bei nepriklausomiems teismams. Kartais šios pastangos atsiranda iš neva kilnių tikslų, tačiau pasekmės visada tos pačios, kai siekiant asmeninės valdžios išsaugojimo, paminama vis daugiau laisvių ir teisių.

Subsidiarumas

Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Kiekvienas klausimas turi būti sprendžiamas tame lygyje, kuriame Konstitucija ir įstatymai suteikė įgaliojimus. Kišimasis į kitų institucijų kompetencijas kuria nepasitikėjimą ir destruktyvią konfrontaciją bei kuria iškreiptą vaizdą šalies piliečiams, kuriems darosi sunku susiorientuoti, kas už ką atsako. Veto teisė yra būdas gerinti įstatymus, o ne konfrontacijos metodas.

Solidarumas

Norėdami kokybiškų viešųjų paslaugų ir savo įsipareigojimus gebančios vykdyti valstybės viešojo sektoriaus – turime užtikrinti ir tinkamą finansavimą. Diskusijos dėl mokesčių nėra nei lengvos nei malonios. Šalies vadovui gali būti lengviau vystyti dialogą, susodinant platesnį ratą politinio lauko dalyvių nei koaliciją sudarančias partijas, tokiu būdu palengvinant konsensuso paieškas. Prezidento vaidmenį matyčiau kaip partneryste grįstą kartu su Vyriausybe padėti vykdyti kuo bendresnę mokestinę politiką, o ne populiarumo vaikymąsi per kritiką valdantiesiems, kas jie bebūtų.

Pasitikėjimas kaip priešnuodis įtarumui ir stagnavimui

Sudaryti sąlygas iniciatyviems, drąsiems, aktyviems šalies gyventojams imtis atsakomybės. Proveržį kuria iniciatyva, o ne savisaugus atsargumas.

Valstybės tarnybos reforma sukūrė sąlygas lengviau pritraukti talentus į viešąjį sektorių. Yra daugybė būdų pasitelkti nevyriausybinio sektoriaus atstovus ir gerą valią į sprendimų paiešką. Dabar reikia padrąsinimo ir pavyzdžių, įrodančių, kad tai veikia ir duoda rezultatą. Investuoti į pasitikėjimą ir kompetenciją – sąlygos, leidžiančios tikėtis spartesnės pažangos dividendų.