Skurdas ir nelygybė yra ne tik Lietuvos problema. Vakarų pasaulis, su kuriuo norime lygiuotis, taip pat nuo to kenčia. To pasekmės yra ne tik politinės, kai žmonių gausus nepasitenkinimas socialine nelygybe ir skurdu iškelia į viršų politinį populizmą ir radikalizmą (Brexit, D. Trump pergalė ir pan.), bet nelygybė stabdo ir ekonominį šalių augimą, griauna socialinį kontraktą. Vakaruose, ypač pastaruoju metu, tai yra atidžiai analizuojama, atsiranda vis naujų vertingų akademinių studijų (Ch.Murray „Coming Apart: The State of White America, 1960-2010“, 2013; R.Putnam „Our Kids: The American Dream in Crisis“, 2016), kurios ne tik atskleidžia gąsdinančias tendencijas, bet ir skatina sveiką intelektualinę diskusiją.

Tuo tarpu Lietuvoje dėl skurdo ir socialinės nelygybės visi politikai išmoko paverkšlenti, iškeikti ankstesnę valdžią, miglotai pakalbėti apie „darnią visuomenę“, tačiau nei kokios nors sisteminės analizės, nei tuo labiau – veiksmų strategijos, nei ambicingų skurdo mažinimo tikslų iš politikų tikėtis darosi beviltiška. Todėl pagal ES skelbiamus skurdo ir socialinės nelygybes duomenis esame ES dugne. Ir dabartinė valdžia, paskendusi tarp susiplanuotų 800 tikslų ar darbų, eina pramintu keliu: daug kalbėti, bet nespręsti esminių problemų, nes nesugebama nei jų analizuoti, nei strategiškai imtis esminių. 800 susiplanuotų tikslų reiškia vieną – skurdas Lietuvoje ir po 4 metų nesumažės.

Esant tokiam vietinės politikos ir valdymo nepajėgumui, telieka drąsiau atsiduoti „išoriniam valdymui“: ES, EBPO pateikiamoms Lietuvos problemų sisteminėms analizėms ir tų problemų sprendimo strategijoms. Toks kelias kitose srityse jau šiandien duoda gerų rezultatų: EBPO pasakė, kad Lietuva nebus priimta į šią organizaciją, jeigu nereformuos savo miškų ūkio, – ir skuba visos valdžios miškų reformą įgyvendinti. Tą patį reikia daryti ir kitose srityse, taip pat ir kovojant su skurdu.

Skurdo tema tiek Vakarų pasaulyje, tiek konkrečiai – Lietuvoje – sulaukia gana gilaus tiek EBPO, tiek ES Komisijos dėmesio. Gaila, kad iki šiol nesugebame tokiomis analizėmis pasinaudoti. Jeigu Lietuvoje iki šiol nesugebame patys šios skurdo problemos spręsti, bandykime ir analitinės išminties, ir sprendimų įgyvendinimo pagalbos drąsiau pasisemti iš „išorės“.

Siekdamas paskatinti imtis tokios „išorinės“ taktikos, kovojant su socialine nelygybe, padariau paprastą, lengvą analitinį darbą: iš vienos paskutiniųjų EBPO studijų, skirtų skurdui ir socialinei nelygybei, išrinkau esminius analitinius pastebėjimus, skirtus visam Vakarų pasauliui (A) . Iš nesenai paskelbtos Europos Komisijos Lietuvos situacijos analizės išrinkau tai, kas yra sakoma apie skurdą Lietuvoje, kuriuo Lietuva išsiskiria tarp visų ES valstybių (B). Iš tos pačios EBPO studijos paėmiau jų sudėliotus 4 pagrindinius (ne 800) darbus, į kuriuos siūloma koncentruotis, norint sumažinti socialinę nelygybę (C). Ir baigiu paprastu ir aiškiu ambicingu tikslu – 2020 metais Lietuva pagal skurdo ir socialinės nelygybės parametrus – ES vidutiniokė, o ne atsilikėlė (D).

A. EBPO (OECD) analizė apie skurdą ir socialinę nelygybę EBPO valstybėse (http://www.oecd.org/social/in-it-together-why-less-inequality-benefits-all-9789264235120-en.htm):

1. Vakarų pasaulyje skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų tik auga ir pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 30 metų. Šiuo metu EBPO šalių 10 proc. turtingiausiųjų uždirba 9.6 karto daugiau nei uždirba neturtingiausieji 10 proc. 1980-ais šis santykis buvo 7:1, 1990 metais jis pasiekė 8:1, o santykis 9:1 buvo pasiektas 2000 metais. Iki šiol diskusijose daugiausia dėmesio skiriama daugiausiai uždirbantiems, ypač „top 1 proc.“. Mažiau yra suprantama apie santykinį mažai uždirbančių nuosmukį, ir ne tik žemiausio 10 proc., bet platesniojo žemojo 40 proc. sluoksnio santykinį nuosmukį.

2. Turtas yra dar labiau nei pajamos susikoncentravęs turtingesniųjų rankose: 10 proc. turtingiausių šeimų valdo 50 proc. viso turto, likusios 50 proc. pagal turtingumą šeimų valdo beveik visą likusį 50 proc. turto, o 40 proc. neturtingiausiųjų valdo tik 3 proc. viso turto.

3. Socialinė nelygybė, be kitų sukeliamų bėdų, taip pat stabdo ir ekonomikos augimą: skaičiuojama, kad ilgą laiką auganti nelygybė EBPO šalių ekonomikų kumuliatyvų augimą tarp 1990 ir 2010 metų sumažino maždaug 4.7 proc. Pagrindinė problema – augantis skirtumas tarp 40 proc. neturtingųjų ir likusiųjų, labiau pasiturinčių. Pagrindinė priežastis, kodėl socialinė nelygybė mažina ekonominį augimą yra ryškiai mažėjančios investicijos į žmogiškąjį kapitalą neturtingose šeimose, jeigu nelygybė darosi vis didesnė. Švietimo rezultatai labai dažnai priklauso nuo to, iš kokios socialinės aplinkos vaikas ateina į mokyklą, tačiau neturtingųjų investicijos į savo vaikų mokymąsi dar labiau sumažėja, jeigu socialinė nelygybė yra didelė. Tai lemia mažėjantį socialinį mobilumą ir darbo jėgos potencialo praradimą. Tai ir stabdo ekonomikos augimą.

B. Europos Komisijos ataskaita „Lietuva 2017“: skyrius apie skurdą ir socialinę nelygybę Lietuvoje (https://ec.europa.eu/info/file/98119/download_en?token=ajdy5Sb7)

Lietuvoje ir toliau stebima didelė ir toliau didėjanti pajamų nelygybė, socialinė atskirtis – tai pirmiausia lemia pensijų ir socialinių išmokų lėtesnis nei ekonomikos augimas. Pajamų nelygybė 2015 metais buvo 18 proc. didesnė nei 2012 m. Kaimiškų vietovių gyventojų vidutinės pajamos siekia tik 67.9 proc. didžiųjų miestų gyventojų pajamų. 2015 m. asmenų ties skurdo rizika dalis išaugo iki 29.3 proc., kai 2014 m. jų buvo 27.3 proc. Tarp pensininkų šis parametras siekia 37.7 proc. ir yra didžiausias ES: šioje grupėje moterims jis siekia 41.0 proc., o vyrams – 26.2 proc. Tarp dirbančio amžiaus neįgaliųjų šis parametras siekia 65.7 proc. ir yra tarp didžiausių ES. Tarp bedarbių šis parametras siekia 74.5 proc. ir yra vienas didžiausių ES. Santykis tarp didžiausias pajamas ir mažiausias pajamas gaunančių (S20/S80) Lietuvoje 2015 m. siekė 7.5 ir yra vienas didžiausių ES – tai lemia didžiulis įsidarbinimo skirtumas tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenų. 2012 m. šis parametras siekė 5.3, kai ES vidurkis svyruoja tarp 5.0-5.2.

C. Ką siūlo EBPO? 4-ios politikos kryptys, mažinančios skurdą ir socialinius skirtumus:

4.1. Didesnis moterų dalyvavimas ekonominiame gyvenime.
4.2. Daugiau geros kokybės darbų ir efektyvesnės įdarbinimo paslaugos.
4.3. Švietimas ir kvalifikacinių gebėjimų ugdymas.
4.4. Efektyvus gerovės perskirstymas per mokesčius ir subsidijas.

Kiekvieną iš šių punktų EBPO išplėtoja iki keliolikos puslapių, bet mums svarbu suvokti, kad yra tik 4-ios svarbiausios kryptys.

D. Ko turėtų siekti Lietuva 2020 metais?

Skurdo mažinimo ambicija – Lietuva, įgyvendindama ryžtingas ir efektyvias permainas 4-iose EBPO rekomenduojamose srityse, pagal skurdo ir socialinės nelygybės parametrus 2020 metais turi susilyginti su ES vidurkiais, ar bent jau susilyginti su Estija.

****************

Ką reikėtų toliau daryti?

Paprašyti, kad EBPO įrašytų į Lietuvos priėmimo sąlygas tokios socialinę nelygybę mažinančios politikos realizavimo Lietuvoje įsipareigojimą. Pateikti Europos Komisijai politinį įsipareigojimą tokiai politikai, kaip atsaką į jos kasmetines rekomendacijas. Tegul ir EBPO, ir ES priverčia mus tokias reikalingas politikas įgyvendinti, jeigu patys sugebame tik pasiklysti tarp 800 darbelių.

Nereikia gėdytis „išorinio valdymo“. Reikia gėdytis savo jėgomis neįveikiamų skurdo ir socialinės nelygybės problemų, skandinančių mus ES dugne ir kas metais dešimtis tūkstančių lietuvių išvarančių į emigraciją.