Aplinkosaugos komitetas (2016-11-02) jau ketvirtą kartą pasvarstęs nukėlė ateičiai atliekų rebusą, t. y. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 pakeitimo įstatymo projektą.

Nukėlė, nes projektas jau vien užmetus akį kelia daug abejonių. Savo apimtimi nelabai ilgas projektas sulaukė nei daug, nei mažai: 48 Seimo kanceliarijos Teisės departamento, 8 Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos bei (!) 7 Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastabų! Negana to, net kelios (tikriausiai, nepigios) advokatų kontoros taip pat prirašė „paklodes“ pastabų bei pasiūlymų. Jei STT turi nemažai darbo jau įstatymo rengimo laikotarpiu, ar neatsitiks tai, kad jį priėmus darbo tik padaugės?..

Pagrindiniai STT, Savivaldybių asociacijos, Konkurencijos tarybos ir kitų susijusių institucijų bei specialistų nuogąstavimai dėl šio įstatymo yra du. Pirmiausia, kodėl iš savivaldybių atimama teisė organizuoti konkursus pakuočių atliekų tvarkymui? Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, konkursus pakuočių atliekų tvarkymo paslaugų tiekėjui – atliekų tvarkytojui – parinkti turi organizuoti savivaldybė ar, savivaldybei pavedus, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius.

Pakuočių gamintojų ir importuotojų organizacijos (kaip VšĮ „Žaliasis taškas“, VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija) turi teisę dalyvauti organizuojant konkursus (rengiant konkurso sąlygas, dalyvaujant pasiūlymų vertinimo komisijoje ir pan.). Tai šiandien minėtu projektu siūloma savivaldybes nuo šio proceso iš viso atriboti, galimai sudarant išskirtines sąlygas tik minėtoms organizacijoms, suteikiant joms teisę pačioms skelbti konkursus pakuočių atliekų paruošimui naudoti ir naudojimui.

Kitas ydingas dalykas, dėl kurio aiškiai neigiamai pasisakė ir STT, ir Konkurencijos taryba, yra reikalavimas, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos, norinčios gauti licenciją gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklai vykdyti, licenciją gauti gali, jei atitinkamos organizacijos nariai teikia ne mažiau kaip 25 procentus visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių, o elektros ir elektroninės įrangos atveju – ne mažiau kaip 10 procentų visos Lietuvos Respublikos vidus rinkai tiekiamos elektros ir elektroninės įrangos.

Konkurencijos tarybos išvadoje teigiama: „procentinio dydžio nustatymas licencijos gavimui reiškia apribojimus veikos pradžiai ir rinkoje galinčių veikti subjektų skaičiui, ir šių ribojimų būtinumas ir proporcingumas nėra objektyviai pagrįstas.“ Akivaizdu, kad įstatymu nustatyta procentinė kartelė tampa rimta kliūtimi ūkio subjektams siekiantiems įeiti į rinką ir tokiu būdu rinkos dalyvių skaičius yra mažinamas. Konkurencija rinkoje pakeičiama konkurencija dėl rinkos, o mažesnė konkurencija rinkoje visada suponuoja prastesnę paslaugos kokybę ir dėl monopolijos didėjančią kainą.

Pralošiam mes – gyventojai.

Komitetas po ilgų svarstymų pateikė eilę savo pataisymų, tačiau minėta nuostata dėl savivaldybių patraukimo iš žaidimo lieka tolesniems apsisprendimams. Aplinkos ministerija, nepritardama šiam įstatymo projektui, teikė savo alternatyvų projektą be minėtų spragų, tačiau komitete jis nebuvo pasirinktas svarstyti kaip pagrindinis. Kam naudinga tarp Seimo kadencijų, koalicijos formavimo šešėlyje prastūminėti tokį įtartiną įstatymą – galime tik spėlioti…