„Kas anuo metu nebuvo be „dėmių“, neatidavė „duoklės“?, – diskusiją kaip visada mėgino sumenkinti, o prisitaikymą ar net  kolaboravimą išbalinti suskubo valdantieji socialdemokratai. Ir kaip anais laikais pasmerkė kitaip mąstančius.

Paviešinti faktai apie Justino Marcinkevičiaus eiles Leninui bei partijai, papiktino ne vieną jo kūrybos gerbėją.  Mat poetas, jų nuomone, šmeižiamas, nes garsėjo kitokia kūryba.

Kita vertus, juk istorikai pateikė tikrus, dokumentais paremtus faktus apie tai, kaip J.Marcinkevičius menkino disidentus. O už tokį „duoklės atidavimą“ valdžiai ir partijai buvo atlyginamas net 64 tūkst. rublių per mėnesį (eilinis žmogus tais laikais tiek per gyvenimą sunkiai uždirbdavo).

Faktas, ne išsigalvojimai yra ir Vinco Mykolaičio Putino laiškai valdžiai su nusiskundimais, kad parduotuvėse trūksta maisto produktų, kruopų, tai valdžia turinti juo pasirūpinti ir aprūpinti „deficitu“.

Šie ir kiti paviešinami faktai, regis, turėtų paskatinti susimąstyti, kritiškai įvertinti ne tik to meto valdžios, elito, bet ir mūsų visų vaidmenį sovietmečiu.

Kita vertus, ypač stebina pikta socialdemokratų reakcija. Ar ne todėl, kad dabartiniai jų veiklos metodai – korupcija, protekcijos, „telefoninė teisė“ – labai primena praėjusius laikus?

Gyvendami ir kurdami laisvoje šalyje neturėtumėm bijoti diskusijų. Nepatogių ir nemalonių faktų iškėlimas nėra „knaisiojimasis praeityje“. Turim drįsti, kritiškai bei atvirai vertinti, diskutuoti tiek dabarties, tiek praeities klaidas, kaltes. Vardan jų nekartojimo ateityje.

Komentaras išspausdintas leidinyje Savaitė – www.savaite.lt/