Kaip efektyviau valdyti valstybės įmones? Kaip užtikrinti, kad jos sumokėtų daugiau dividendų, kurtų daugiau naudos visiems Lietuvos žmonėms?

Apie tai diskutuoja ir ekonomistai, ir politikai, ir verslininkai. Žinomas ir visiems aiškus efektyvumo didinimo kelias: sumažinti politinį kišimąsi, užkirsti galimybę sodinti į vadovų postus „savus“, o į aparatą – premjerų ir ministrų žmonas, be darbo likusius partiečius. O taip pat nustatyti aiškius veiklos rezultatus, kurių turi pasiekti valstybės įmonės.

Visose Vakarų valstybėse yra valstybinio kapitalo įmonių. Ir daugeliu atvejų jos veikia taip pat efektyviai, ar net geriau, prisimenant Skandinavijos šalių praktiką, nei privataus kapitalo bendrovės. Tik premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė vėl suka ne tuo keliu.

Praėjusių metų pabaigoje (gal tikintis, kad kalėdiniu laikotarpiu niekas nekreips dėmesio) Vyriausybė priėmė nutarimą steigti naują bendrovę, kuriai būtų perduotos valdyti Susisiekimo ministerijos valdomos akcinės bendrovės.

Planuojama, kad steigiama bendrovė valdys akcines bendroves „Lietuvos geležinkelius“, „Lietuvos paštą“, „Lietuvos radijo ir televizijos centrą“. Deklaruojama, kad į naujai kuriamą holdingą bus inkorporuotos ir kitos Susisiekimo ministerijai pavaldžios valstybės įmonės.

Gal iš tiesų toks sprendimas ir naujo holdingo įkūrimas padidintų efektyvumą?

Faktai rodo priešingai.

Pirma, vertinant į holdingą apjungiamų Susisiekimo ministerijos valdomų akcinių bendrovių dydį, akivaizdu, kad dominuojanti yra AB „Lietuvos geležinkeliai“. Jos turtas sudarytų 93 proc., o visų kitų bendrovių – tik 7 proc. naujo holdingo turto. Atitinkamai AB „Lietuvos geležinkelių” pajamos siektų 83 proc., visų kitų holdingo įmonių – tik 17 proc. Vertinant pelną ir investicijas taip pat dominuotų „Lietuvos geležinkeliai“.

Vadinasi, sukūrus holdingą mažesnės jo sudėtyje esančios įmonės veiklos rezultatams įtakos neturės. Priešingai, šių įmonių galimai neefektyvi veikla „pasislėptų“ už AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos, o esant šiose įmonėse finansiniams sunkumams gali būti panaudojami AB „Lietuvos geležinkeliai“ ištekliai.

Ar ne tokia praktika jau buvo panaudota su AB „Lietuvos jūrų laivininkyste“?

Antra, holdingo steigimo aiškinamuosiuose raštuose Susisiekimo ministerija deklaruoja, kad: „Bendrovė užtikrintų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių efektyvesnį valdymą“. Sukūrus holdingą neva bus depolitizuotas įmonių valdymas, ministerija nedalyvaus „kasdienės įmonių veiklos priežiūros procese.“

Tačiau Susisiekimo ministerija ir šiuo metu neturi dalyvauti įmonių kasdienės įmonių komercinės veiklos priežiūros procese. Ji vykdo akcininko funkcijas, o tai nėra kasdienė priežiūra.

Akcininkas privalo kelti ir nustatyti siektinus veiklos rezultatus, užtikrinti, kad būtų įgyvendintos tos funkcijos, kurioms vykdyti ir yra sukurtos šios bendrovės.

Problema ta, kad daugelis įmonių, kurias numatoma įtraukti į holdingą, yra įmonės, vykdančios viešąsias funkcijas ir turinčios strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Jų veikla negali būti valdoma apsiribojant tik pelno siekimu ir tuo pačiu nedalyvaujant valstybės institucijoms. Priimant šių įmonių sprendimus, susijusius su viešosiomis funkcijomis, turi ir turės dalyvauti Susisiekimo ministerija.

Pavyzdžiui, tereikia paanalizuoti vien AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdomas veiklas: viešosios geležinkelių infrastruktūros (virš 1 mlrd. EUR vertės valstybės turto) valdymas, „Rail Baltica“ ir strateginių infrastruktūros plėtros projektų įgyvendinimas, panaudojant ES fondus, viešosios keleivių vežimo paslaugos, Klaipėdos jūrų uosto aptarnavimas ir strateginių krovinių pervežimai, Kaliningrado tranzitas, tarptautiniai logistikos projektai. Tai veiklos, kurias vykdant sprendimų priėmime neišvengiamai dalyvaus Susisiekimo ministerija.

Kokia peršasi išvada? Vietoje to, kad valstybei priklausančios strateginės įmonės galėtų tiesiogiai komunikuoti su Susiekimo ministerija ir operatyviai daryti sprendimus, bus sukurta papildoma valdymo grandis. Vadinasi, valdymo efektyvumas ne didės, o mažės.

Trečia, jei valdymas netampa efektyvesnis ir operatyvesnis, kyla klausimas, kam reikalingas tarpininkas?

Verta priminti, kad naujos valdymo grandies sukūrimas pareikalaus papildomų sąnaudų. Be to, planuojama samdyti „aukštos kvalifikacijos“ valdymo specialistus, kurie neabejotinai pareikalaus didelių atlyginimų.

Teigiama, kad sujungus įmones bus integruojamas paslaugų teikimas klientams, „panaudojant atskirų įmonių išteklius, patirtį ir siūlant bendrą konkurencingą kainą per vieną pardavimų tinklą.“ Teoriškai tai skamba patraukliai. Bet praktiškai planuojamo holdingo įmonių veiklos/paslaugos iš esmės skiriasi. Jos veikia skirtingose rinkose, veiklai naudoja skirtingus išteklius. Įmonės pernelyg skirtingos, kad būtų kokios nors praktinės galimybės kurti bendrus šių įmonių paslaugų paketus ar naudoti bendrus išteklius paslaugoms teikti.

Tiesa, Vyriausybė argumentuoja, kad panašiai buvo padaryta sėkmingai apjungiant energetikos įmones į UAB „Lietuvos energiją“. Tačiau tai nesulyginami sprendimai. „Lietuvos energijai“ perduotos įmonės (kas buvo suplanuota dar konservatorių Vyriausybės valdymo metu) yra artimos savo veikla. Ką integruos ir kaip naujasis holdingas „efektyviai“ valdys labai skirtingo pobūdžio verslus? Jei į naują holdingą norima pritraukti valdymo „profesionalus“, kyla klausimas: kodėl jie negali būti skiriami šiuo metu? Juk nuo pačios Susisiekimo ministerijos priklauso, kokiu būdu ir kokius vadovus paskirti jos valdomose įmonėse. Jei šiuo metu vadovai nepakankami profesionalūs, kur garantijos, kad naujoje bendrovėje jie bus profesionalesni?

Žinoma, kalbėti apie valdymo funkcijų centralizavimą yra prasminga. Ypač tuo atveju, jei į holdingą jungiamos pakankamai smulkios įmonės, kurioms pačioms sudėtinga surinkti ir išlaikyti personalą, suformuoti atitinkamas organizacines struktūras projektų valdymui, viešiesiems pirkimams. Tačiau, kaip minėta, dominuojanti numatomo holdingo įmonė „Lietuvos geležinkeliai“. Ji turi išvystytas tiek projektų valdymo, tiek viešųjų pirkimų, tiek personalo valdymo, tiek kitos administracinių funkcijų struktūras. Nėra esminių kliūčių ir šias struktūras stiprinti ar efektyvinti. Kam tada reikalinga nauja holdingo kompanija?

Ir, pabaigai, ketvirta nerimą kelianti aplinkybė. Vyriausybė argumentuoja, kad naujas holdingas būtų „daug turto turinti įmonė ir todėl būtų vertinama kaip labiau aptikimas skolininkas nei kai kurios atskiros įmonės.“ Kitaip sakant, turėtų daugiau galimybių pasiskolinti.

Šioje vietoje vėl norisi priminti, kad virš 93 proc. holdingo turto – AB „Lietuvos geležinkeliai“ turtas. Vadinasi, esminę skolinimosi galimybėms įtaką darytų būtent AB „Lietuvos geležinkeliai“. Bet ši bendrovė jau yra pasiekusi skolinimosi ribą. Taigi šiuo požiūriu holdingui būtų netgi patraukliau, jei holdinge AB „Lietuvos geležinkeliai“ (su visu esamu skolų portfeliu) nebūtų.

Jei nauja bendrovė yra numačiusi skolintis, kyla rizika dėl galimo finansinių įsipareigojimų nevykdymo, o su tuo susijusi pasekmė – turtas perduodamas kreditoriams (šiuo atveju akcijos, nes kito turto Bendrovė neturės). Atitinkamai strateginės reikšmės įmonių akcijos gali pereiti iš valstybės nuosavybės į kredito institucijų nuosavybę.

Verta priminti dar kelias aplinkybes. AB „Lietuvos geležinkeliai“ strateginių projektų įgyvendinimui („Rail Baltica“ ir kiti) yra paėmusi ilgalaikes paskolas (per 300 mln. eurų). Paskolos paimtos iš tarptautinių kredito institucijų. Pagal paskolų sutartis bendrovės akcininko pasikeitimas yra laikomas esminiu įvykiu, apie kurį turi būti informuojamas kreditorius. Dėl esminio įvykio kreditorius turi teisę pareikalauti paskolų grąžinimo prieš terminą ar pareikalauti paskolų grąžinimo užtikrinimo garantijų.

Vadinasi, Lietuvos valstybei iškils būtinybė suteikti garantijas viešiesiems projektams paimtų AB „Lietuvos geležinkeliai“ grąžinimo užtikrinimui.

Tranzitinių krovinių pritraukimas į Klaipėdos uostą, Lietuvos terminalus – strateginis Lietuvos transporto sektoriaus uždavinys. Šiuo metu, pavyzdžiui, Kinijos įmonės renkasi AB „Lietuvos geležinkeliai“ kaip strateginį partnerį. Kinijos, o taip pat kitų Rytų šalių didžiausioms įmonėms, kurios paprastai yra valdomos valstybių, itin svarbus partnerių statusas, jo tiesioginis pavaldumas valstybės institucijoms. Tarpininko tarp Susisiekimo ministerijos ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sukūrimas sąlygos papildomus neapibrėžtumus, susijusius su AB „Lietuvos geležinkeliai“ patikimumu, bei silpnins AB „Lietuvos geležinkeliai“ kaip strateginio partnerio galimybes.

Kokias išvadas galima padaryti atidžiau panagrinėjus A. Butkevičiaus Vyriausybės sprendimus? Kokios gali būti jų pasekmės?

Įsteigus naują Susisiekimo ministerijos valdomą holdingą ir jai perdavus kitų Susisiekimo ministerijos valdomų akcinių bendrovių akcijas tų įmonių valdymo efektyvumas ne tik neišaugs, bet dar gerokai sumažės.

Kils grėsmė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreditoriai pareikalaus valstybės garantijų už viešajai infrastruktūrai paimtas paskolas. Šios, sėkmingai dirbančios įmonės tarptautinėse logistikos rinkose, pozicijos susilpnės.

Ir pabaigoje – esminis klausimas: ką ypatingai akcentuoja Lietuvos ekonomistai, verslas, diskutuojant apie valstybės valdomas įmones? Atsakymas – skaidrumo stygių. Įkūrus tokį holdingą, sujungus skirtingų verslų įmones, veiklos, resursų panaudojimo, rezultatų skaidrumo dar labiau sumažės.

Nes naujas holdingas, „vadybininkų“ pritraukimas, yra tik priedanga „šiltų“ vietų kūrimui saviems. Tą dabartinė Vyriausybė daro labai mikliai.