1942 m. rugsėjo 29 d. Antanas Smetona išsiuntė laišką Lietuvos įgaliotiniui Rio de Žaneire Frizui Meieriui, kuriame, siekiant įrodyti Lietuvos teritorinių ribų patikimumą, pareiškė: „Lenkai pavogė lietuvių istoriją, dabar siekia pavogti rusai, mes turime nutverti tuos vagis už rankos ir parodyti juos tikroje šviesoje visam pasauliui“.
Panašu, kad šiandien istoriją iš mūsų vagia mūsų pačių išrinkti politikai. Darosi neramu, kuria linkme krypsta Lietuvos istorinė politika, kaip šiandien politikai suvokia istoriją, kaip sudabartina praeities istorinius įvykius, kaip tą sudabartintą istoriją neatsargiai ir lengvabūdiškai naudoja bandydami paveikti ir kontroliuoti visuomenę ir kaip ta absurdiškai sudabartinta istorija diskredituoja mūsų valstybingumą ir kovas už mūsų laisvę.
„Kiekvienam žmogui didžiausia brangenybė – jojo tautos laisvė. Amžių ir kraujo reikia norint ją laimėti, meilės – norint ją auginti, nuolat budėti – norint ją apginti. Bet pakanka vienos kartos klaidų – ir tauta gali prarasti visą savo laisvę ir nepriklausomybę“ – rašė S. Šilingas, kuris už savo patriotinę veiklą sovietinių okupantų buvo represuotas, tremtas ir kankintas daugiau kaip 20 metų. Tad tai, kas prieš trisdešimt metų tapo didžiausia brangenybė – šiandien mums tampa tiesiog duotybe.
Šiandien daugelis gyvename nuolatinėje į ateitį orientuotoje dabartyje, todėl prarandame istorijos pojūtį, nebenorime atsigręžti į praeitį ir ieškoti išminties istorijoje. Gi Lietuvos istorija mus moko, kaip išsaugoti mūsų valstybę, o ne kaip tarnauti vienai ar kitai suinteresuotai bendruomenei ar grupei žmonių. Deja, šiandien valdžioje beveik neturime politikų, kurie, visų pirma, atstovautų mūsų valstybei, o ne pavienių rinkėjų interesams. Mūsų valstybės nepriklausomybė praranda savo esmę, kai žmogaus, kaip individo, laisvė tampa svarbesnė už mūsų valstybės ir tautos laisvę.
Neturėdami politikų, kurie savo pamatinę užduotį suvokia kaip rūpinimąsi valstybe ir jos tauta, susiduriame su problema, kad istorija, kuri turėtų mus telkti ir vienyti, politikų dėka šiandien mus dar labiau skaldo ir priešina. Jau nekalbant apie tai, kad diskredituodami mūsų didvyrius ir stengdamiesi juos paversti žydšaudžiais, banditais, nacių kolaborantais iš esmės paneigiame mūsų valstybės teisėtumą ir prieštaraujame istoriniams faktams.
Kalbant apie istoriją, o ne istorinę politiką, noriu pabrėžti, kad politikai neturi teisės įsakyti visuomenei, kaip galvoti, o istorikams, kaip ir ką tirti. Tačiau politikai turi pareigą nepalikti erdvės propagandos sklaidai ir pristatyti valstybės poziciją tam tikrais istoriniais klausimais, bet tai jie gali daryti tik remdamiesi patvirtintais istoriniais faktais ir pačios valstybės patirtimi, o ne prielaidomis ar interpretacijomis.
Vertindami praėjusio laikmečio ir sudėtingų istorinių aplinkybių metu išsakytus teiginius, politikai negali prisiimti teisėjų vaidmens ir vertinti juos vien per dabarties ideologinę prizmę. Vieša tragiškų likimų ištiktų Lietuvos istorinių asmenybių ir istorinių faktų revizija, pvz., Generolo Jono Noreikos-Vėtros ar Kazio Škirpos, Adolfo Ramanausko-Vanago, 1941 m. birželio sukilimo ir t. t., pasiremiant istorinėmis prielaidomis ar interpretacijomis, gali daugiausia būti asmeninė politikų nuomonė, o ne valstybės pozicija.
Deja, bet tie patys politikai, kurie vykdo rezistencijos revizijas, vengia apibrėžti mūsų valstybės santykį su okupacija. Lietuva, išsilaisvino iš okupacinio komunistinio režimo pančių ir jau beveik 30 metų kuria savo laisvą ir demokratišką ateitį, tačiau totalitarinio režimo simboliai vis dar puikuojasi mūsų miestų pagrindinėse aikštėse.
Tad čia, kur valstybės pozicija turėtų būti aiški ir nekvestionuojama, mes susiduriame su tokiais politikais, kaip Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, kuris teigia, kad negalima judinti kolaboranto P. Cvirkos paminklo, nes šis pagal 1973 m. išleistą knygutę įrašytas į saugomų objektų sąrašą. Anot jo, negalima judinti paminklo asmeniui, kuris išdavė Tėvynę, bendradarbiavo su priešu ir vykdė okupacinius nusikaltimus, nes okupantai įrašė paminklą į saugomų objektų sąrašą. Tokie ministro pareiškimai prasilenkia ne tik su mūsų valstybės istoriniu pasakojimu, bet ir su logika.
Paminklai apibrėžia mūsų tapatybę, formuoja kolektyvinę tapatybę ir išreiškia konkrečios politinės bendruomenės istorinę ir kultūrinę savivoką. Ne veltui sovietai savo okupuotose teritorijose išnaikino visus nacionalinę tapatybę atspindinčius paminklus ir vietoj jų pristatė socrealizmą atsispindinčius simbolius, taip bandant komunistinę ideologiją tose valstybėse paversti „sava“. Tad kyla natūralus klausimas – kodėl mūsų laisva ir demokratiška visuomenė turi gyventi su komunistiniais paminklais, kurie buvo statomi jų politiniams tikslams vykdyti? Šiandien šis paminklas nėra sietinas su mūsų valstybės istorijos politika ir neatliepia Lietuvos istorinės atminties, o tik legitimuoja pusę amžiaus vykusią okupaciją.
Tad jei sakytume, kad šiandien Lietuvoje egzistuoja istorinė politika – ją pavadinčiau ne kitaip, o istorijos neutralizavimo strategija, kuri orientuota į mūsų valstybės istorinės atminties dekonstrukciją. Šiandieninė istorinė politika neatliepia gilesnių sąsajų su mūsų valstybingumo ir tautos istorija. Istorinė atmintis nėra neutrali – ji turi poveikį mūsų dabarčiai ir ateičiai. Todėl nepaisant skirtingų nuomonių, visuomet būtina ieškoti susitarimo, vadovaujantis nuostata, kad valstybė ir tauta yra vertybė, iš kurios neturi būti tyčiojamasi ir kuri turėtų būti visuomet pirma.
Neatsisakykime savo istorijos, kalbėkime apie ją ir susitarkime, o susitarę – puoselėkime ją ir skleiskime visuomenei, mokykime jos mūsų vaikus.