Šimtmečio šventės šurmulys baigėsi. Instinktyviai pasitraukiau iš visų spindinčių protokolinių renginių, kuriuose elitas iš aukštų tribūnų trimitavo mūsų šventę.

Ne tik todėl, kad man šimtmetis visada buvo tik XIII amžiuje įkurtos ir prieš šimtą metų demokratijos pagrindais atkurtos valstybės tąsa. Bet ir todėl, kad švęsčiau jaunosios kartos lietuvių verslininko Gintauto Gudo prieš metus atidarytame naujame lietuviškame restorane senajame Hiutenfelde. Tradiciniai lietuviški cepelinai restorane buvo ne tik labai pigūs, bet ir skanūs. Juos kirtau su seniausios, garbingiausios ir vienintelės pasaulyje Vasario 16-osios gimnazijos kolektyvu ir bendruomene atstovais – seniausios ir jauniausios kartos, prie vieno labai paprasto, bet bendro stalo.

Visi kartu kalbėjome apie ateities Lietuvą. Apie teisingumą, demokratiją, kurios Lietuvoje vis pasigendame. Prie stalo visi pasimeldėme, kad vienintelis lietuviškas Gintauto restoranas dar ilgai gyvuotų, kaip ir Vasario 16-osios gimnazija, kaip ir visa Lietuva, visa Pasaulio Lietuva, kuri mini šimtą savo metų, bet nesupranta, kad šis šventimas nebus tikras tol, kol mes visi nesidėsime prie bendro stalo su išvarytaisiais iš Lietuvos, pažemintaisiais mūsų regionuose ir kaimuose, – visais, kurie šį kartą netilpo aukštuose rūmuose, tribūnose ar plačiame eteryje.

Esu įsitikinęs, kad ateis ta diena. Ji gali ateiti dviem būdais – visiems anksčiau ar vėliau sukylant prieš elito Lietuvą, visais būdais ginančią dabartinę horizontalią (turtingus nuo neturtingų) ir vertikalią (Vilnių ir Kauną nuo likusių regionų) atskirtį. Ji ateis laimint būsimuosiuose rinkimuose bei referendume išvarytiesiems tiek už Lietuvos, tiek už stiklinio Vilnius ribų. Arba dar šiuo metu mūsų valstietiškam elitui kartu su opozicija padarant tai, kas jau seniai buvo žadama ar turėjo būti padaryta.

Lietuvos gyventojai kylančias kainas įvardija kaip aktualiausią problemą. Didelės kainos lemia ir tai, kad šalies gyventojai maisto produktams vidutiniškai išleidžia kiek daugiau nei ketvirtadalį savo pajamų – beveik daugiausiai Europoje.

Tai patvirtinta ir Lietuvos banko neseniai atliktas kainų raidos tyrimas. Tyrimas taip pat nurodo, kad ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai, kurie dažniausiai dirba aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose, eksportuojančiuose sektoriuose. Būtent ši visuomenės grupė ir lemia didėjančią mokią paklausą. Tuo metu aukštos maisto produktų kainos neigiamai veikia ypač mažas pajamas gaunančius šalies gyventojus arba gyventojus, kurių atlyginimai pastaruosius kelerius metus neaugo (mokytojus, gydytojus, ugniagesius, valstybės tarnautojus ir t.t.). Tokia padėtis skatina dar didesnę socialinę nelygybę ir atskirtį. Cepelinai Lietuvoje yra tikrai brangesni nei Lenkijoje bei Vokietijoje – tai Jums gali paliudyti bet koks Punsko ar Hiutenfeldo lietuvis ar bet koks Lietuvos pilietis, nemokamais autobusais kasdien vežamas į Lenkiją apsipirkti, paliekantis ten savo pinigus, mokesčius, o kartais ir investicijas tiesiog dėl daug palankesnės mokestinės aplinkos kaimyninėje Lenkijoje, kurioje valdo socialiai daug jautresni konservatoriai.

Tradiciniai situacijos aiškinimai, kad Lietuvoje yra maža rinka, atskirų produktų brangimą nulėmė orų pokyčiai, infliaciją padidino didesni mokesčiai alkoholiui ir t. t. – nebeatrodo įtikinančiai. Juo labiau kad tai neatsako į klausimą, kodėl maisto produktų kainos Lietuvoje lenkia Baltijos šalis ar kitas Europos valstybes, nors daugelio jų išsivystymo lygis bei gyventojų skaičius panašus. Dažnai bandoma prisidengti faktu, kad auga paslaugų kainos ir dėl to kyla bendras kainų vidurkis. Taip, paslaugų kainos auga sparčiai, tačiau auga ir būtiniausių maisto produktų kainos, o Premjeras, vietoje to, kad spręstų šią problemą, klausia, kas yra būtiniausi produktai arba ciniškai permeta atsakomybę praeities ar ateities valdžioms, bet pats jos neprisiima?

Dėl kylančių kainų dažnai kaltinami gamintojai, prekybininkai arba euro įvedimas – taip atsakomybę nuo savęs permesti mėgsta ir dažnas aukštas pareigas užimantis Lietuvos politikas, kad ir kokios spalvos jis būtų. Tačiau jie visi mėgsta susitelkti šimtmečio ar kitomis progomis ir tada sveikinti Tautą iš labai aukštų tribūnų, kuriose jų jau nepasiekia išvarytos tautos pyktis.

Nepaisant nuolatinio Vyriausybės atstovų su Premjeru Sauliumi Skverneliu priešakyje atsikalbinėjimo ir neveiklumo, minėtame tyrime Lietuvos bankas pabrėžė mokesčių sistemos peržiūros ir reformos būtinybę.

Deja, šį Vyriausybė įrodė, kad ji yra nebent pašalpų dalintoja. Tai demonstruoja ir diskusija dėl vadinamųjų „vaiko pinigų“. Mes pasiūlėme sumažinti mokesčius (neapmokestinamą minimumą) tiems, kas dirba ir augina vaikus, tačiau valdantieji ir vėl pasuko pašalpų dalijimo linkme. Kita vertus, viltį sukėlė Seimo pritarimas siūlymui pradėti diskusiją dėl teisingesnės mokestinės sistemos, kuomet daugumai gyventojų pajamų mokestį pasiūlėme sumažinti iki 12 proc.

Gal po dvidešimt septynerių Nepriklausomybės metų vis dėlto sugebėsime pripažinti, kad konkurencingiausiose pasaulio ekonomikose labiausiai vertinamas žmogus, kuriam leidžiama kuo daugiau užsidirbti, atitinkamai sudaromos kuo lygesnės sąlygos rinkoje konkuruoti mažiau uždirbantiesiems.

Reaguodami į gyventojų pyktį dėl didėjančių kainų, su kolegomis šią savaitę įregistravome įstatymo projektą kurio tikslas – nustatyti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą maisto produktams. Po ilgų diskusijų su ekspertais ir verslo atstovais, įsitikinome, kad viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Lengvatiniai PVM tarifai maisto produktams taikomi daugelyje (19) ES šalių, pvz.: Lenkijoje – 5 proc., vienoje turtingiausių pasaulio valstybių Liuksemburge – 3 proc., Latvijoje lengvatinis 5 proc. PVM tarifas taikomas daržovėms ir vaisiams.

Lengvatinis PVM tarifas padėtų apsisaugoti ir nuo gerokai pigesnės lenkiškos produkcijos – ypač mėsos ir pieno produktų. Remiantis Lietuvos gamintojų skaičiavimais, sumažintas tarifas, pavyzdžiui, mėsos importą iš Lenkijos padarytų neatsiperkantį. Lengvata taip pat prisidėtų prie vietos gamintojų paskatinimo ir nelegalių gaminių, ypač turgavietėse, įvežimo ir pardavimų sumažinimo.

Tikslas įvesti PVM lengvatas maistui yra iškeliamas ne pirmą kartą, beveik kiekvienos kadencijos Seime. Bene tvirčiausias argumentas prieš tokias pataisas yra tai, kad kainų sumažėjimu pasinaudos pardavėjai pasididindami savo maržas. Dėl to siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, kartu siūlome Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis, gamintojais, prekybininkais pasirašyti Verslo subjektų geros verslo praktikos (valios) memorandumą.

Pasirašę šį memorandumą, prekybininkai turėtų įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės ir be objektyvių su infliacija ir bendromis pasaulinėmis rinkų tendencijomis susijusių veiksnių nedidės. Taip pat memorandume numatyta, kad už jo nesilaikymą bus inicijuojamas PVM lengvatos maisto produktams panaikinimas. Memorandumo pasirašymui pritarė vasario 13 dienos diskusijoje Seime dalyvavę prekybininkų ir gamintojų asociacijų atstovai bei dalis ekonomistų.

Akivaizdu, kad vien PVM mažinimas neprisidės prie reikšmingo kainų sumažėjimo. Vakarų šalių praktika rodo, kad didelę įtaką kainoms daro konkurencija, akylesnė prekybos tinklų kontrolė, skaidresni santykiai tarp gamintojų ir prekybininkų ar netgi antkainių viešinimas. Tačiau minėtų priemonių poveikį galėtumėme įvertinti tik ilgojoje perspektyvoje.

Emigracijos ir skurdo mastams didėjant, turime nedelsdami imtis veiksmų, sprendžiančių svarbiausias Lietuvos gyventojų problemas – juolab kad noras kalbėtis apie problemas atsiranda ir iš prekybininkų pusės, tik ar tai pripažins Vyriausybės vadovas? Ar Premjeras S. Skvernelis galės kada nors pasidžiaugti pigiausiais ir skaniausiais cepelinais, kurių valgyti pas mus suvažiuos Punsko ir Hiutenfeldo lietuviai, susirinkę prie vieno stalo su visais šiuo metu atstumtais kitose pasaulio šalyse ir tolimuose šalies regionuose? Ar pirmieji naujojo šimtmečio metai taps tie metai, kada visos Lietuvos partijos susivienys ir sutars sumažinti mokesčius daugeliui atstumtųjų? Pradės galų gale vertinti eilinį, paprastą pilietį, leis jam užsidirbti bent jau žmogaus orumo nežeidžiantį minimumą ar bent jau pavalgyti taip, kaip kelios dešimtys mūsų už šimtą eurų pavalgėme Hiutenfelde.