“Turime sukurti Jungtines Europos Valstijas,” – pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui 1946 metais kalbėjo britų lyderis ir strategas Winstonas Churchillis.

Anuomet kruvina patirtis neaplenkė nė vienos europiečio šeimos ir paliudijo, kad Europa bus taikesnė, saugesnė ir joje bus daugiau galimybių kurti gerovę, jei atskiros Europos šalys susivienys ir išmoks susitarti. Tarpusavio rietynės privedė prie dviejų pasaulinių karų, o pergalė prieš vieną iš dviejų totalitarinių okupacinių jėgų nebūtų buvusi įmanoma be glaudaus ir koordinuoto laisvųjų valstybių veikimo.

Praėjus 70 metų ir kelioms kartoms, šios patirtys Vakarų Europoje nugrimzdo užmarštin. Tampa sunku įvertinti, ar saugumas ir gerovė yra duotybė, ar dalykas, dėl kurio reikia nuolat stengtis ir, esant reikalui, gal ir kovoti. Mums, ne taip senai ištrūkusiems iš sovietijos konclagerio, tai – akivaizdi tiesa, ukrainiečiams tai yra žiauri realybė. Tačiau Vakarų Europoje, bėgant dešimtmečiams, nebeatrodo konstanta, kad dalis saugumo ir gerovės yra būtent Europos Sąjungos nuopelnas. Ji daugiau nepatogumu šaltinis, žmonių galvose susijęs ne su gerove ir stabilumu, o su nerimą keliančiomis globalizacijos tendencijomis.

Didesnioji britų dalis nusprendė, kad jų valstybė bus sėkmingesnė išstojus iš ES. Vis tik kitas rytas po referendumo parodė, kad realybė daug sudėtingesnė. Globalizuotas pasaulis niekur nedingo, pasekmės užklupo tuoj pat ir netikėtai, o politikai pasirodė nepasiruošę ir skubantys atsiimti savo žodžius arba nusikratyti sprendimo naštos, politinę sistemą ištiko krizė.

Anaiptol nėra akivaizdu, kad išstojimas iš ES išspręs tokius klausimus, kaip migracija. Ar geriau yra užsidaryti ir atsitverti, ar stiprinti savo įtaką pasaulyje būnant didesnio klubo nariu? Tebelieka klausimas ar atsikračiusi ES reguliavimo, ir privalėsianti iš naujo kurti naujus ekonominius santykius su ES ir su kitomis pasaulio valstybėmis, Jungtinė Karalystė nepraras daugiau ekonominio augimo galimybių, nei būdama įtakinga Europos šalių klubo dalimi, dalyvaujanti sprendimų priėmime, bet tuo pačiu galinti pasigirti išskirtinėmis išimtimis. Finansinių rinkų reakcija, staigus valiutos smygis žemyn ir nukritę pasitikėjimo reitingai byloja, kad buvimas ES nariu vis tik suteikia svarių papildomų taškų.

Paradoksalu, bet tikroji informacinė kampanija apie išstojimo pasekmes prasidėjo tik po referendumo. Net ir už pasilikimą pasisakantys politikai bijojo atvirai išsakyti paramą ES. Būti pro-europietišku pastaruoju metu tapo blogo tono ženklu, turinio kokybė mažai kam rūpėjo. Europai buvo pasakyta geriau nesikišti į informacinę kampaniją, matyt, bijantis sukelti priešingą reakciją.

Tačiau nuošalyje likę profesionalai ir ekspertai, kurie žino patikimus skaičius ir gali įvertinti poveikį, negalėjo įnešti daugiau šalto proto ir aiškumo. Galų gale išblaivinanti realybė užklupo nepasiruošusius.

Kvieti žmones į referendumą – vadinasi, privalai užtikrinti, kad žmonės girdės ne tai ką nori girdėti, o bus objektyviai, teisingai ir aiškiai informuoti. Jei eini atiduoti balso prie urnos, atlikti pilietinės pareigos, turi priimti atsakingą sprendimą, kuris paveiks ne tik tavo asmeninį gyvenimą, bet ir tavo bendrapiliečių, tavo valstybės kryptį ir ateinančių kartų likimą. Tai liepia domėtis ir gilintis, nes tavo balsas lemia, kaip netikėtai kitą rytą po referendumo įsitikino “leave” stovyklos pasekėjai.

Daugeliui politikų, ypač populistų, įprasta karti ant Briuselio visus šunis. Jei kokie nors politiniai sprendimai nėra populiarūs, daug lengviau pasakyti, kad tai reikalavimas iš Briuselio, nei aiškinti sprendimų būtinybę ir prisiimti politinę atsakomybę. Kita vertus, sėkmės yra išimtinai tik vietos politikų nuopelnas, ir Briuselis ne prie ko.

Nerimą kelia tai tai, kad populizmo užkratas pavilioja politikus iš partijų, kurios turi gilias šaknis, daugiau mažiau pastovų elektoratą ir idėjines tradicijas. Ir jau tikrai nemanykime, kad grynosios populistinės partijos nėra maitinamos iš šalies. O didžiausia veidmainystė yra ta, kad Europos Parlamente sėdintys atvirai proputiniški nariai, neveikiantys nieko kita, tik keliantys destrukciją, nesibodi gyventi ir finansuoti savo griaunamąją veiklą iš tos pačios jų taip nekenčiamos Europos Sąjungos biudžeto.

Taip, Briuselio sprendimų priėmimo mechanizmas nėra paprastas, tad nesistebėkime, kad žmonės nesupranta ir jaučiasi atitrūkę, jei tai nėra tinkamai aiškinama. Europos Sąjungoje ieškoti bendrų sprendimų per kompromisus, kur nei viena šalis negauna visko ko norėjusi, bet kiekviena užsitikrina didžiausią minimumą, nėra lengva, ir ne visada pastangos ginti savo pozicijas vainikuojamos sėkme. Tačiau įsivaizduokime, kad staiga ES nebelieka – po vieną siekdami įgyvendinti savo atskirus nacionalinius ekonominius interesus prarastume kur kas daugiau, o gal, nesant tokio kalbėjimosi, ir rimtai susipyktume. Tokia, susiskaldžiusi, susipykusi Europa yra svajonių išsipildymas įvairaus plauko diktatoriams.

Todėl sakau, kad alternatyvos Europos Sąjungai nėra, visos kitos alternatyvos – niūrios. Turime rasti būdą kaip būti drauge. Ir Lietuva čia turi nedelsdama užsiimti aiškias pozicijas.

ES, belaukdama Jungtinės Karalystės sprendimo, paskelbė apmąstymų laikotarpį. Tačiau yra reali tendencija, kuri mums būtų labai nepalanki, kad didžiosios ES šalys įsitrauks į tarpusavio politinio svorio perskirstymo žaidimus, palikdama mažesniąsias nares savieigai.

Todėl negalime laukti, kol mus pasikvies prie neformalių pokalbių stalo. Akivaizdu, kad Europa keisis, ir jei norime dalyvauti sprendimuose, o ne vilktis iš paskos, turime greitai susiorientuoti ir suformuluoti pozicijas, kurios leistų mums kiek įmanoma išsaugoti arba sukurti naują partnerystę su Jungtine Karalyste ir sumažinti neigiamas Brexit pasekmes.

Turime ieškoti partnerių ir bendraminčių, kad galėtumėme lengviau apginti savo interesus. Dabar yra pats laikas gilinti partnerystę su Skandinavijos šalimis, su jomis turime bendrų geopolitinių iššūkių ir daug neišnaudotų bendradarbiavimo galimybių. Manau, kad per Skandinavijos šalis galėtumėme, priklausomai nuo Brexit eigos, į bendrų reikalų ir problemų sprendimą įtraukti ir Jungtinę Karalystę.

Europos Sąjungoje mes netenkame vieno iš trijų įtakingiausių ES veikėjų su ypatingai profesionalia diplomatija, svaria saugumo ir ekonomine galia, kuris suprato geopolitinius iššūkius panašiai kaip ir mes. Negalime leisti, kad Jungtinės Karalystės narystės ES krizė kaip nors paveiktų kietojo saugumo reikalus. Ir toliau liekame tvirtais ir patikimais saugumo stiprinimo partneriais NATO. Tačiau ir minkštasis saugumas, saugumo bei teisingumo struktūrų bendradarbiavimo tęstinumas yra būtinas. Ką jau kalbėti apie ekonominės partnerystės išsaugojimo būtinybę. Tikiuosi, kad mūsų ministerijos jau turi preliminarias pozicijas kiekvienoje srityje, ko tikėtumėmės iš ES ir ką ketintume nuveikti dvišališkai.

Negalime leisti, kad būtų kaip nors pažeidžiamos mūsų tautiečių, legaliai gyvenančių, dirbančių ar studijuojančių Jungtinėje Karalystėje teisės – jų padėtis negali kaip nors keistis. Būtina atidžiai stebėti mūsų bendruomenės Jungtinėje Karalystėje ar atskirų tautiečių situaciją, o užfiksavus kokius nors išpuolius, atitinkamai užtikrinti JK pusės deramą reakciją. Tuo pačiu, dabartinės Vyriausybės pareiga yra būti pasiruošus Lietuvoje tinkamai priimti grįžtančiuosius, padėti spręsti administracinius ir juridinius klausimus, suteikti visas būtinas konsultacijas dėl darželių ir mokyklų, socialinių reikalų, padėti kuo greičiau susirasti tinkamą darbą.

Netikėtai atsiveria galimybių langas susigrąžinti geriausius Lietuvos protus. Tai pats geriausias metas pasiūlyti iš JK ketinantiems persikelti investuotojams apsvarstyti galimybę kurtis Lietuvoje. Ką reikia daryti, esame labai aiškiai ir konkrečiai išdėstę “Naujame plane Lietuvai.” Galų gale, Europai verkiant reikia tokių lyderių, tokių kaip kadaise buvo W. Churchillis. Nebijančių būti nepopuliariais, kalbančių aštriai bet apgalvotai, gebančių siūlyti sprendimus, mąstyti objektyviai, racionaliai ir strategiškai, uždegti kitus pozityvia idėja. Europai reikia kuriančios ir vedančios į priekį lyderystės.

Galų gale krizės ir iššūkiai, o ne vangi egzistencija yra tai, iš ko galime mokytis ir kas skatina mus tobulėti.