Rinkimai neturi būti nepamatuotų pažadų dalijimo, tylios ar garsios konkurencijos, politinės kovos, intrigų metas. Rinkimai nebūtinai turi supriešinti. Jie gali įkvėpti ir entuziazmo bei vilties. Rinkimų kampanija gali suburti bendraminčius, sustiprinti vertybines nuostatas, atgaivinti išblėsusį tikėjimą politika ir politiniais lyderiais.

Ne paslaptis, kad nebuvau pirmoji besiveržiančių į kandidatuojančių gretas. Apsisprendžiau dalyvauti rinkimuose apgalvojusi visus už ir prieš. Ir nuspręsti UŽ padėjo tai, kad jaučiau platų žmonių palaikymą ir pasitikėjimą mano asmenybe bei darbais. JŪS mane įkvėpėte ir kasdien stiprinate ryžtą politinei lyderystei. Galiu jums aiškiai patvirtinti: kandidatuoju ne tam, kad laimėčiau aš, o tam, kad laimėtume mes visi!

Dažnas Lietuvą skirsto į dvi dalis – didžiuosius miestus ir regionus. Miestų gyventojai kaltinami atotrūkiu nuo likusios Lietuvos. Teigiama, kad jiems svetimos likusiųjų bėdos ar vargai, kad jie žiūri tik savo interesų ir nori vesti valstybę į priekį savo greičiu. Bet miestuose gyvenantys žmonės turi daug potencialo – ryžto veikti, kurti, gyventi sėkmingai. Šiomis savybėmis jie gali dalintis, skleisti jas regionuose, kuriems reikia paramos ir papildomo dėmesio.

Didžiuosiuose miestuose turime kurti pavyzdžius, kurie vėliau būtų perkeliami į kitas Lietuvos vietas. Noriu mažinti atotrūkį ne lėtindama greitį, o skatindama tuos, kurie nori bėgti su lyderiais. Turime stiprinti visuomenę, kuriai rūpi kitas, kurioje nebūtų užmirštų ar atstumtais ir nereikalingais besijaučiančių žmonių.

Priešpriešų laikai

Gyvename ypatingais laikais, kurie kupini naujų iššūkių ir svarbių pasirinkimų. Aštrėjančios geopolitinės įtampos, kintanti tarptautinių santykių tikrovė bei Lietuvos viduje, deja, bet stringantys reikalingi sprendimai rodo, kad 2019 metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai gali nulemti, kokiu tolimesniu keliu eisime kaip Valstybė.

Daugelį brandžios demokratijos šalių drasko vidinės prieštaros. Įtampą kelia visuomenės jaučiamas nesaugumas, pajamų nelygybė, neapibrėžtumas dėl ateities, vykstant technologiniams pokyčiams ir daliai visuomenės tiesiog baiminantis jų pasekmių.

Atrodo, tarsi dalis visuomenės yra pasirengusi atsisakyti liberalios demokratijos vertybių, mainais į greitus ir paprastus atsakymus. Pastarieji, deja, dažnai klaidingi ir apsiriboja kaltųjų paieškomis, nesprendžiant realių problemų, kas reikalauja laiko, išmanymo ir svarbiausia, konsensuso paieškų. Tą suprasti nėra lengva, kaip nelengva suprasti, kad bet kokia neliberali demokratija tėra tik tarpinė stotelė autokratijos link. Palaipsniui netenkant žodžio laisvės, įstatymų viršenybės, pagarbos žmogaus teisėms.

Situaciją radikaliai keičia ir pakitęs informacijos sklidimo greitis bei būdas. Socialinių tinklų ir internetinių platformų plėtra sudarė galimybes praktiškai bet kam tapti žiniasklaida ir žinia. Viena vertus, tai demokratizavo informacinį lauką, kita vertus – sukūrė terpę, kurioje melas, sąmokslo teorijos ir kurstymas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik kaip kita nuomonė.

Tradicinės partijos ir tradiciniai institutai kiek pavėluotai užčiuopė šiuos procesus. Taip buvo prarastas laikas, per kurį reikėjo bendrauti su žmonėmis, aiškinant procesus ir sprendimus, paneigiant mitus apie greitus ir paprastus atsakymus, apie politikos depolitizavimą, politikos ir profesionalumo priešinimą.

„Brexit“ iššūkis yra puikiausia šių procesų iliustracija, kai dėl vidinių problemų inicijuotas veiksmas atneša daugeliui netikėtą, liūdną rezultatą, paremtą iš esmės melagingais argumentais. Tai įrodo kelis dalykus: kaip svarbu yra vengti žaisti žmonių pasirinkimais dėl siaurų interesų, ir kaip svarbu yra laiku ir aktyviai kovoti už svarbias vertybes ir pasiekimus.

Tačiau niekas nėra prarasta. Mes dar turime šiek tiek laiko pristabdyti įsibėgėjantį visažinių populistų, neva žinančių atsakymus į visus klausimus, traukinį. Tam tereikia vieno – kalbėtis su žmonėmis su derama atida ir dėmesiu, aiškiai pateikti mūsų, kaip visuomenės, turimus pasirinkimus ir tų pasirinkimų kainas, rodyti nuoširdų rūpestį tuo, kad visuomenė jaustųsi tiesiog saugesnė. Tai yra visos mūsų politinės bendruomenės, vertinančios liberaliąją demokratiją kaip būtiną mūsų tolesnei pažangai terpę, pirminis uždavinys.

Šiame kontekste ir Prezidento pirminė pareiga – ginti demokratiją, jos vertybes, puoselėti visuomenės sugyvenimui kertinį saugumo ir teisingumo jausmą. Ši pareiga vienodai svarbi, ar kalbėsime apie užsienio, ar apie vidaus politiką.

Niekada nepasiduokime

Prezidentas negali vienas pats sukurti ir paleisti į gyvenimą šalies ekonominio ir socialinio modelio. Prezidentas negali pats vienas nukauti korupcijos ar panaikinti neteisingumo. Nėra jokio atskirai paimto įstatymo, kuris galėtų visas problemas išspręsti, kur Prezidentui tereiktų jį parašyti ir pateikti Seimui.

Visgi, labai tikiu telkiančios lyderystės galia. Net jeigu paskiri politiniai veikėjai, aklai įtikėję vien savo teisumu, šiandien kratosi bet kokios minties, kad kiti irgi gali turėti dėmesio vertų idėjų. Tikiu, kad mano matymas ir siūlomi sprendimo būdai sutampa su jūsų viltimis. Aš keliu sau didžiausius reikalavimus ir tikiu, kad tokius reikalavimus man keliate jūs.

Prie laimėjimo atveda ne sėkmė. Prie laimėjimo atveda ilgas ir sunkus darbas, savikritiškumas, sugebėjimas išklausyti ir įsiklausymas. Siūlydama jums laimėti su manimi turiu galvoje ne atsitiktinę sėkmę ar iš dangaus pabirsiančius pinigus. Turiu galvoje susitelkimą ir bendrą darbą, kuris išpildytų bendrus tikslus. Aš esu pasiruošusi šiam darbui ir niekada nepasiduosiu. Niekada nepasiduokime visi kartu!