2019.08.22

Kada mūsų širdyse užgys okupacijų žaizdos?

Kada mūsų širdyse užgys okupacijų žaizdos?

Prieš aštuoniasdešimt metų dviejų totalitarinių valstybių lyderiai pasidalino Europą.  Šią dieną galima vadinti simboline Antrojo pasaulinio karo pradžia. Daug sunkiau pasakyti, kada iš tiesų šis karas baigėsi ir ar apskritai baigėsi. Nacistinės Vokietijos okupacija, Berlyno sienos pašalinimas, Europos sąjungos sukūrimas, sovietinės kariuomenės išvedimas iš užsienio valstybių – tai tik simbolinės datos ilgame sveikimo procese. Viena iš didžiausių kliūčių sveikstant – tai, kad norima lyginti žmonių kančias, praeičiai primetami šių dienų konjunktūriniai vertinimai. Neužsimirškime – istorija svarbi ne dėl to, jog išsiaiškinti, kas svarbesnis ar kas kalčiausias, bet tam, jog geriau galėtume suprasti save čia ir dabar, su visomis traumomis ir prietarais, kad mokytumėmės ir nekartotume praeities klaidų, kad taptume drąsesni, nes istorija yra geriausias liudijimas, kiek svarbus yra, regis, nežymaus žmogaus apsisprendimas.

Lietuvai teko kęsti sunkias okupacijas. Komplikuota tai, kad vieną okupaciją keitė kita ir  labai sudėtinga atskleisti okupacijos laikotarpiu gyvenančių žmonių motyvus. Galima, bet tikrai neteisinga visus išgyvenusius paskelbti kolaborantais. Kita vertus, dar blogiau „išvalyti iš atminties“ visus tuos, kurie neatitinka mūsų ideologinių schemų. Jaučiamės geresni už mūsų protėvius, kuriems teko ypač sudėtingi išbandymai? O gal paprasčiausiai bijome kelti nepatogius klausimus ir mums tėra svarbu įvaizdis, kurios nors užsienio organizacijos aplodismentai?

Mirties vartai

Prieš dvejus metus per kelias dienas teko pereiti Gyvybės ir Mirties vartus. Pirmiausia labai apsidžiaugiau Gdansko katedroje atradęs Gailestingumo vartus, kurie čia liko, net ir pasibaigus Gailestingumo metams. Stulbinanti žinia apie paradoksalią Viešpaties pedagogiką ir tai, kokią kainą Kūrėjas sutinka mokėti už kiekvieną žmogų.

Kitą dieną lankiausi keliasdešimt kilometrų nuo Gdansko katedros pastatytoje Štuthofo koncentracinėje stovykloje. Praktiškai ant jūros kranto, miško apsuptyje įkurta Mirties stovykla, į kurią kiekvienas ėjo per vartus, šiandien vadinamus Mirties vartais. Vietą, kurioje švenčiama Viešpaties meilė žmogui, ir tą, kurioje žmogus buvo griaunamas ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, skiria labai nedidelis atstumas. Kaip ir  tarp gėrio bei blogio pradų kiekvieno žmogaus viduje.

Kai Vilniaus meras nuplėšė memorialinę lentą, skirtą Štuthofe nukankintam Jonui Noreikai nuo bibliotekos, nuoširdžiai sutrikau. Meras kalbėjo apie šlykštų antisemitizmo virusą ir tvirtino, kad Holokausto siaubo ignoravimui nebus vietos mieste, kuriame visam laikui liks žydiškas pėdsakas. Tačiau pats jo veiksmas pernelyg skyrėsi nuo žodžių. Paryčiai, laikas prieš aušrą, Šventajame Rašte yra Piktojo veikimo laikas, kai viskas daroma slapčia, baiminantis pažvelgti kitiems į akis.

Netrukus plūstelėjo tikra velniava. Sutinku, jog Vilniaus meras jos nesukūrė, tik pažadino. Įsitikinome, kad turime kur kas mažiau empatijos ir kur kas daugiau pykčio nei norėtume. Kita vertus, galėjome įsitikinti, kokia teisinga lieka konservatizmo pradininko kritika liberalams, jog jie nesuvokia, kad kiekviena visuomenė yra ne tik gyvųjų, bet ir jau iškeliavusių sąjunga, kad valstybė yra veikiau medis, kuris gyvybės semiasi iš praeities šaknų, o ne abstraktus konstruktas, patogus ginčuose, bet ne gyvenimui.

Mūsų kankiniai

Paradoksalu, bet R. Šimašius, tikiu, pats to neįsisąmonindamas, stojo Štuthofo budelių pusėn. Pastarieji siekė ištrinti savo kalinius iš žmonijos atminties. Nužmoginant, paverčiant skaičiais, o paskui sunaikinant, paverčiant pelenais. Tikrai ne visi Štuthofo kaliniai buvo moraliai nepriekaištingi ir iki tol elgėsi vien herojiškai, tačiau visi, kurie čia buvo nužudyti, nukankinti, mirė kaip herojai-kankiniai. Viena jau dėl to kiekvienas, perėjęs Mirties vartus, privalo būti prisimintas ir įamžintas. Lygiai kaip ir kiekvienas bet kurio pobūdžio geto gyventojas. Būtina rezistencija ir profilaktika žvėriškiems totalitariniams režimams – kiekvienos aukos atminimo saugojimas ir įamžinimas.

Laisvės gynėjais ir didvyriais Sausio kruvinų įvykių aukos paskelbtos, nes jie žuvo, gindami savo Tėvynę nuo okupantų, nepriklausomai nuo to, kiek patriotiškai aktyvūs ar pilietiškai sąmoningi buvo iki tol. Holokaustas yra vienas kraupiausių žmonijos istorijos puslapių ir tikrai nėra svarbu, ar nužudytieji buvo drąsūs, gražūs, talentingi, svarbiausia – tai buvo žmonės.

Kas mes tokie, jog jaučiame turintys teisę smerkti, moralizuoti žuvusius? Mano tėčio tėtis žuvo kaip politinis kalinys Vorkutoje. Jis man didvyris, nors, panašu, kad sistemos priešu buvo paverstas pavyduolių, norinčių jo pareigų, o ne dėl sąmoningo pasipriešinimo okupacijai. Mano mamos senelis karų ir okupacijų laikotarpiu savo namuose slėpė žydaitę, lenką, vokietį ir net rusą. Jam niekada nebuvo svarbiausia į pavojų patekusio žmogaus tautybė, pakako to, kad žmogus kenčia. Veikiausiai šis mano prosenelis buvo net drąsesnis už mano senelį politinį kalinį, tačiau absurdiška moraliai laipsniuoti jų pasirinkimus. Didžiuojuosi jais abiem, nors visiškai neįsivaizduoju, kaip jie būtų veikę, jei būtų užėmę itin atsakingas pareigas ir būtų turėję ieškoti bendradarbiavimo būdų su okupantais. Lygiai absurdiška yra vienareikšmiškai smerkti tuos žydus, kurie, gelbėdamiesi nuo Holokausto, tapo sovietiniais partizanais, o vėliau įsitraukė į sovietines struktūras.

Kai kalbame apie kieno nors įamžinimą, labai svarbu kelti klausimą  – kas ir kodėl heroizuojama, bandoma išsaugoti kolektyvinėje atmintyje? Jono Noreikos atveju, mes didžiuojamės, kad jis kovojo prieš okupantus ir už tai sumokėjo gyvybės kainą.

Jonas Noreika nėra toks herojus, kuriam derėtų statyti statulą ar jo vardu vadinti aikštę. Tuo labiau, kad, kaip tikinčiam žmogui, jam tikrai svarbiau Paskutinis Teismas, o ne įvaizdis žmonių akyse. Tačiau mes turime atsiminti visus kankinius, visus, kuriuos bandė ištrinti totalitarizmai – tai reikalinga mums, atminties žaizdų gydymui.

Tikėtina, kad T. Šimašiaus motyvai nebuvo piktavališki, tačiau jo poelgis akivaizdus „šūvis pro šalį“. Šv. Augustinas sakė, kad taika – nėra vien karo veiksmų nebuvimas, tai teisingos tvarkos skambesys. Idant pasiektume taiką, mūšiai turi baigtis ir žmonių širdyse, juos turi keisti tarpusavio pagarba ir empatija. Memorialinės lentos nuplėšimas prie to neprisideda.

Tiesa, net ir klaidos kartais gali būti paverstos pozityvu, jei tik sugebėtume pradėti solidžią diskusiją apie tai, su kokiais iššūkiais susidūrė žmonės okupacijos sąlygomis ir nepamirštume, kad „blogio“ ir „gėrio“ pradai glūdi kiekvieno žmogaus viduje ir yra labai arti vienas kito.  Tikiu, kad  visgi judame Gailestingumo, o ne Mirties vartų link.

 

Kitos aktualijos

2019.12.07

„Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe“

„Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe“
Skaityti daugiau
2019.12.07

TS-LKD Taryba ragina nepalaikyti 2020 m. biudžeto projekto

TS-LKD Taryba ragina nepalaikyti 2020 m. biudžeto projekto
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti