2018.11.14

Kaip atkurti šeimų pasitikėjimą Vaiko teisių tarnyba?

Kaip atkurti šeimų pasitikėjimą Vaiko teisių tarnyba?

Šiuo metu Lietuvoje išgyvename skausmingą dramą, nes mums sunkiai sekasi sutarti dėl vaikų teisių apsaugos priemonių. Visuomenė pavojingai supriešinta dviejų kraštutinumų.

Kraštutinumai

Viena vertus, skamba pavojaus varpai, jog tūkstančiai vaikų patiria smurtą šeimoje. Kitaip sakant,  ta natūrali aplinka, kurioje jie turėtų skleistis ir bręsti, yra tapusi traumuojančia. Neretai tėvų atsakomybės trūkumas ar rimtos psichologinės problemos net kelia grėsmę vaikų gyvybei. Kita vertus, tiek pat garsiai skamba perspėjimų varpai, jog problemos sprendimas tapo dar skaudesne problema – vietoj valstybės pagalbos, kūrybiško bendradarbiavimo, šeimoms yra paskelbtas tikras karas. Tai reiškia, jog ne tik nesilaikoma Konstitucijos nuostatos, kad šeima yra valstybės pamatas ir turi sulaukti iš valstybės visokeriopos pagalbos, bet įtvirtina priešinga pozicija, kai  į šeimą žvelgiama kaip į potencialų smurtautoją, problemų šaltinį.

Kraštutinės pozicijos paprastai pernelyg supaprastina situaciją ir užkerta kelią dialogui. Dar vienas pavojingas dalykas – kraštutinių pozicijų atstovai yra linkę selektyviai pateikti faktus, dažnai siekia ne įvairiapusiškos situacijos analizės, bet visomis priemonėmis nori įrodyti savo teisumą ir demonizuoti kitą poziciją.

Netiesa, kad gali būti vaikui palankesnė aplinka nei darni, emociškai brandi ir vaiko poreikius sugebanti atpažinti šeima. Bėda ta, kad toli gražu ne kiekviena šeima yra tokia. Kėdainių tragedija atskleidė, kad yra tėvų, kurie iš tiesų kelia mirtiną pavojų savo vaikams. Deja, bet panašioje namų aplinkoje auga nemaža dalis kitų vaikų.

Netiesa, kad absoliuti dauguma valstybės institucijose dirbančių žmonių nesupranta, kokia svarbi vaikui yra šeima. Didžiulė klaida pasiduoti konspiracijos teorijoms apie sąmoningai iš tėvų grobiamus vaikus. Bėda ta, kad dažnu atveju labai sunku išmintingai įvertinti, ar pavojus vaikui yra realus, ar tik menamas. Deja, kaip paaiškėjo, Vaiko teisių apsaugos suformuotose mobiliose komandose dirbo (dirba?) šiam darbui netinkami asmenys. Tai pakerta pasitikėjimą Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT).

Reformos spindesys ir skurdas

Apie tai, jog būtina operatyviai keisti teisės aktus, reglamentuojančius vaiko teisių apsaugos sistemą Lietuvoje, garsiai prabilta po kelių tragedijų, kurios įvyko Kėdainių rajone, bet, mano galva, galėjo įvykti ir bet kur kitur Lietuvoje. Sužinojome apie tėvą, kuris apimtas pykčio ar dar dėl kokių nors priežasčių, nužudė savo vaikus, įmesdamas juos į šulinį. Dar po kurio laiko sužinojome apie Matą, kurį patėvis ir mama sumušė iki mirties, nes jis nesugebėjo atlikti matematikos namų darbų užduoties.

Įdėmiau pažvelgus į tai, kaip mes galime apsaugoti vaikus nuo tokių agresijos protrūkių, paaiškėjo, kad yra rajonų, kur vaiko apsauga tik imituojama, jog trūksta labai aiškių taisyklių, kuriomis galėtų vadovautis socialiniai darbuotojai, trūksta psichologinių paslaugų šeimoms ir taip toliau. Visa tai paskatino pradėti reformą ir sukurti naują Vaiko teisių pagrindų įstatymo redakciją.

Pastaroji buvo kuriama nelengvai, būta daug ginčų ir kompromisų paieškų. Galiausiai buvo sutarta dėl formuluočių, taip pat dėl kelių svarbių pamatinių principų: VTAT pirmutinė užduotis padėti vaiką auginančiai šeimai, jei ji susiduria su sunkumais. Vaiko paėmimas iš šeimos galima tik kaip išskirtinė priemonė.

Svarbiausios naujovės, kurios buvo įvestos nuo  2018 m. liepos 1 d. buvo šios:

a) Visoje Lietuvoje įvesta vienoda tvarka ir tos pačios grėsmės vaikui įvertinimo taisyklės. Nustačius antrojo lygmens grėsmę, vaikas laikinai paimamas iš grėsminga pripažintos aplinkos ir į ją gražinamas tik tada, kai grėsmės šaltiniai išnyksta. Kritikų teigimu, specialistai pernelyg lengvai konstatuoja grėsmes ir neįvertina to fakto, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra didžiulė trauma, neretai net didesnė nei tos, nuo kurių vaikas gelbėjamas. Neramina ir labai didelis skaičius vaikų (daugiau nei tūkstantis per mėnesį), kurie paimami iš šeimos. Ar tikrai atėmimas taikomas kaip išskirtinė priemonė, o ne kaip taisyklė?;

b) Buvo sukurtos mobilios brigados, kurios įsipareigojo reaguoti į kiekvieną pavojaus vaikui signalą. Tokių brigadų įkūrimas tapo svarbiu palengvinimu policijai, kuri seniau nežinojo, kaip elgtis, kai  vaikas gelbėjamas nuo grėsmingos aplinkos, bet jo nėra kur vežti, nėra aišku į kuriuos specialistus kreiptis. Kritikų tvirtinimu, mobilios brigados veiksmingos tik „popieriuje”. Tikrovėje problema ta, kad labai trūksta kvalifikuotų specialistų. Skandalas Kaune sudavė skaudų smūgį Vaiko teisių apsaugos tarnybos kadrų politikos įvaizdžiui.

Ypatingai svarbi naujovė – atvejo vadybininkų atsiradimas. Jie turėtų kompensuoti tą faktą, kad mobiliosioms brigadoms tenka vertinti situaciją šeimoje, kurios dažniausiai ji nėra mačiusi ir nieko apie ją nežino. Jei savivaldybių socialiniai darbuotojai pažinodavo daugumą šeimų, tai dabar specifikos įvertinimas turi gulti ant atvejo vadybininko pečių. Pastarųjų, deja, vis dar trūksta. Taip pat tikrai ne visi atvejo vadybininkai yra pakankamai patyrę ir kompetentingi, idant galėtų spręsti labai sudėtingas problemas;

c) Sprendimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos perduotas teismui. Iš pirmo žvilgsnio,  tai turėtų apsunkinti paėmimus, tačiau tikrovė ta, kad, kritikų tvirtinimu, teismo posėdžiai tėra imituojami. Dėl paprastos priežasties – sprendimas priimamas, nedalyvaujant nei tėvams, nei pačiam vaikui. VTAT pateikia surašytą savo versiją ir teisėjas vertina tik ją;

d) Diskusijas kelia klausimas, ar laikini globėjai visais atvejais yra pasiruošę deramai pasirūpinti vaiku ypač sudėtingu laikotarpiu, kai vaikas netenka ryšio su šeima? Taip pat svarbus klausimas, ar pakanka psichologų, kuriems reformos iniciatoriai skyrė ypač svarbų vaidmenį, padedant šeimoms. Deja, psichologų katastrofiškai trūksta, ypač regionuose. Reformos entuziastai tvirtina, kad problema, jog trūksta psichologinį išsilavinimą turinčių žmonių apskritai, o kritikai nesutinka ir piktinasi, kad valdžia nori prisivilioti psichologus, nesutikdama jiems garantuoti padorų atlygį. Bet kuriuo atveju, jei trūksta psichologų, deformuojasi visa vaiko teisių apsaugos sistema. Vien jau dėl to, kad nėra galimybių „probleminėms šeimoms” suteikti būtinos ilgalaikės psichologinės pagalbos.

Neišpildomi lūkesčiai

Reformos išvakarėse Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovai drąsiai dalino pažadus ir labai aukštai iškėlė žmonių lūkesčių kartelę. Kalbėta apie milijonus, kurie papildomai pasiekė vaiko teisių apsaugos sistemą, apie naujus kvalifikuotus specialistus ir  žadėjo, jog „Matuko tragedija“ daugiau nepasikartos. Deja, kaip jau Lietuvoje įprasta, pažadėta kur kas daugiau nei įmanoma ištesėti.

Geriausias netesėtų pažadų pavyzdys –  psichiatro ekspertizė iš šeimos paimtam vaikui. Jos tenka laukti mažiausiai pusę metų, nes vaikų, kuriems prašoma ekspertizė, daugėja, o specialistų skaičius ir jų turimos lėšos – ne. Skandalinga, kai į autizmą linkęs vaikas paimamas iš šeimos, daugiau nei pusę metų gyvena pas laikinuosius globėjus, jo psichinė būklė vis blogėja, ir po psichiatro ekspertizės pripažįstama, kad šis vaiko paėmimas buvo be pagrindo. Tėvai džiaugiasi, kad vaikas grįžta namo, tačiau kaip įvertinti, kokią žalą patyrė ne tik vaikas, bet ir visa šeima?

Tenka tik apgailestauti, kad, nepaisant visų, ne kartą išsakytų pastabų, psichiatrinių ekspertizių teikimo laikas nesutrumpėjo. Tiek Socialinės apsaugos ir darbo, tiek Sveikatos apsaugos ministrai tik gūžčioja pečiais ir tvirtina darantys, ką gali. Jei tai tiesa, tai jie gali labai mažai ir tai turime aiškiai, garsiai pasakyti.  Kyla elementarus klausimas: kodėl vaikas ekspertizės laukia laikino globėjo šeimoje? Ar ne prasmingiau, kol ateis ekspertizės eilė, palikti vaiką šeimoje ir visa šeimą įdėmiai stebėti bei teikti jai visokeriopą pagalbą?

Visai logiškai skamba vieno visuomenininko pastaba, kad, kai tėvai padaro klaidą, griežčiausiai nubaudžiami tiek jie, tiek vaikas. Tačiau, kai grubiai klysta valstybės institucijos, kurios rūpinasi vaiko teisėmis, paprasčiausiai konstatuojama, kad iš klaidų reikia mokytis.

Absurdiška, kai reformos veiksmingumas, sėkmė pradedama matuoti tuo, kiek vaikų buvo paimta iš šeimų nuo liepos 1 dienos. Baisu net pagalvoti – skaičiai tūkstantiniai ir kiekvienas jų yra tragedija vaikui (tragedija bet kuriuo atveju, nesvarbu ar dėl jos kalti tėvai, globėjai, ar valstybės institucijos). Mano įsitikinimu, reformą tik tada galima bus vadinti sėkminga, kai pradės augti pasitikėjimas VTAT. Tik tada, kai visi tėvai pripažins, kad ši tarnyba yra jų pagalbininkas, o ne persekiotojas ir priešas, galima bus sakyti, kad turime geras galimybes apginti vaikų teises Lietuvoje.

Vaiko teisės ir orumas

Skandalai vėl grąžino į diskusijas klausimą: ar iš tiesų fizinės bausmės vaikams turi būti kriminalizuotos? Kodėl tėvams negali būti palikta teisė auklėti vaikus savo nuožiūra?

Klausimai sudėtingi, nes mano karta, mano tėvų karta užauga epochose, kai diržas buvo pripažįstamas veiksminga auklėjimo priemone. Jau nekalbu apie tas, neretai sveiku protu sunkiai suvokiamas bausmes, kurios buvo taikydamos ugdymo įstaigose.

Tvirtai pritariu, jog vaiko nemušimo nuostata būtų įtvirtinta įstatymuose, nes, įdėmiau pažvelgus į mūsų visuomenės kasdienybę, į akis krenta didžiulis kiekis destrukcijos ir savidestrukcijos. Pykčio, nevilties išliejimas ant beginklio vaiko daug metų buvo tapęs kraupia norma. Labai norėčiau, kad visos šeimos pačios sugebėtų suvaldyti smurtą artimoje aplinkoje, tačiau kol kas tikrai negali ir mes čia kalbame ne apie vieną, dvi, bet apie tūkstantį šeimų, kurioms reikia pagalbos, kurios privalo pakeisti požiūrį į vaiką, kaip į joms priklausantį daiktą, pripažinti kiekvienos gyvos būtybės orumą.

Bėda ta, kad agresiją šiandien bandome gydyti agresija. Net ir vieno atvejo, kai VTAT viršijo savo įgaliojimus, agresyviai demonstravo savo galią yra per daug. Šiandien turime sudėtingą pasitikėjimo krizę, nes įrodyti sunerimusiems tėvams, kad valstybės institucijos nori jiems padėti, o ne trukdyti, bus labai sunku.

Pasitikėjimo atkūrimas

Jei norime atkurti pasitikėjimą, pirmuosius žingsnius turime žengti mes, politikai, ir taip pat visų institucijų, kurios rūpinasi vaikais ir šeimomis, darbuotojai. Tikrai nemanau, kad šiuo atveju gali padėti demonstratyvus specialistų puolimas, auginant savo politinį kapitalą.  Mums, politikams, šiandien svarbu girdėti visas puses, tirpdyti barikadas, o ne užimti patogią vietą kurioje nors pusėje.

Žinau, kad ruošiamas Vaiko teisių pagrindų įstatymo kai kurių nuostatų patikslinimas. Jo tikslas – pašalinti galimas dviprasmybes ir šeimoms nepalankias interpretacijas. Turime aiškiai dar kartą pasakyti, kad mes pasirinkome pagalbos vaikams per pagalbą šeimai, o ne per atskyrimo nuo šeimos modelį.  Tikiu, operatyviai peržiūrėsime visus poįstatyminius aktus, idant paneigtume viešumoje paskleistus įtarimus, jog jie neatitinka įstatymo tikslo ir taiko šeimos kaltumo prezumpciją.

Taip pat turime pripažinti, kad per mažai dėmesio skyrėme tiek šeimų, tiek socialinių darbuotojų edukacijai. Netikiu, kad smurtą galima ištirpdyti vien institucinėmis priemonėmis. Labai svarbu padėti tėvams suprasti, kad fizinės bausmės vaikams sukelia ilgalaikes traumas ir griauna bendrystę šeimoje iš vidaus. Kita vertus, socialiniai darbuotojai privalo įsisąmoninti, jog jų tikslas yra padėti šeimai, o ne vien užimti kritiško vertintojo poziciją.

Deja, turime susitaikyti ir su tuo, kad įvairių klaidų bus ir ateityje. Labai svarbu į jas operatyviai ir išmintingai reaguoti, ne tik kovoti su padariniais, bet ir dirbti nuoseklų prevencinį darbą, pagaliau, turėti drąsos prisipažinti suklydus ir mokytis iš klaidų. Taip pat manau, tikslinga VTAT nuolat glaudžiai bendradarbiauti su įvairiomis šeimas atstovaujančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Būtų tikslinga praktiškai įtraukti šių organizacijų aktyvistus į grėsmės vaikui nustatymo procesą.

Nacionalinis susitarimas dėl vaikų  priežiūros ir ugdymo

Labai norėčiau, kad, kalbant apie vaiko teises, politinės partijos ne konkuruotų, bet ieškotų sutarimo. Tikiu, kad galime pasirašyti ir Nacionalinį susitarimą dėl pamatinių vaiko teisių apsaugos principų, kurie neturėtų būti keičiami po kiekvienų rinkimų.

Ne mažiau svarbu nuosekliai tirpdyti smurtą ir neapykantą visoje visuomenėje. Dviveidiška reikalauti nulinės tolerancijos fiziniam bei psichologiniam smurtui privačioje šeimų erdvėje, jei smurto, neapykantos purslai taškosi viešojoje erdvėje – Seime, savivaldybėse, Tv laidose ir diskusijose.

Kitos aktualijos

2019.12.06

Jei sąžinė išjungta – padėti nebegalime

Jei sąžinė išjungta – padėti nebegalime
Skaityti daugiau
2019.12.05

Europos Parlamente su pilietinės visuomenės atstovais ir ekspertais aptartos ES Rytų Partnerystės politikos gairės

Europos Parlamente su pilietinės visuomenės atstovais ir ekspertais aptartos ES Rytų Partnerystės politikos gairės
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti